Jei Indrę Šiurienę reikėtų apibūdinti trumpai, labiausiai tiktų – menininkė. Nenustygstanti vietoje, turinti įvairių kūrybinių idėjų. Pagal įgytą specialybę – interjero apipavidalintoja, šiandien – Kupiškio kultūros centro Šimonių padalinio kultūrinės veiklos organizatorė. Dviejų vaikų mama.
Pasikalbėti su ja ėjau žinodama, kad Indrė kuria sapnų gaudykles, bet paaiškėjo, kad jos kūrybos laukas gerokai platesnis.
Jurga BANIONIENĖ
Indre, pirmiausia norėčiau apie Jus daugiau sužinoti. Ar esate Kupiškio krašto žmogus?
Taip, esu kupiškėnė. Mano gimtinė – Alizava, ten prabėgo visa vaikystė. Paskui išvažiavau studijuoti į Kauno taikomosios dailės mokyklą interjero apipavidalinimo ir floristikos.
Čia mokydamasi gavau pasiūlymą vykti į užsienį, gyvenau Jungtinėje Karalystėje. Ten praleidau šešerius metus, po to grįžau į Lietuvą ir įsikūriau pajūryje, Klaipėdoje. Pasiblaškiusi, daug pakeliavusi, nusprendžiau, kad noriu grįžti į gimtinę. Turiu du vaikus.
Prisiminiau savo gyvenimą Alizavoje, smagu, kai augi mažame miestelyje, kur daug saugiau. Pavargau nuo nuolatinio važinėjimo, norėjosi miestelio jaukumo, apėmė gimtinės nostalgija.
Pas tėvus į Alizavą dažnai grįždavau, vaikai irgi. Taigi, kardinaliai pakeičiau gyvenimą. Į Kupiškį grįžau beveik prieš metus. Galvojau, kad viskas bus sava, pažįstama, bet daug kas pasikeitę, draugai emigravę, tačiau sutinku matytų žmonių. Kol kas džiaugiuosi šiais pokyčiais.
Pasirinkote menišką specialybę. Kodėl?
Aš visada sakiau, kad mokysiuosi tik meno dalykų. Man patinka kūrybinė laisvė, visą gyvenimą menas buvo artimas. Tai atėjo iš šeimos. Visi pas mus kūrybingi. Mama (Audronė Užtupienė – aut. past.) – dailės mokytoja, tėčio (Vlado Užtupo – aut. past.) polinkis į kūrybą atsiskleidė truputį vėliau, jis kuria iš metalo. Močiutė, senelis irgi kūrybiški žmonės, prie jų namų – skulptūros iš metalo, betono. Močiutė mėgo užsiimti rankdarbiais, turbūt, tą kruopštumą iš jos ir paveldėjau.
Pati esu didelė kruopštukė. Nuolatos, ir iki šiol, aš savęs ieškau. Išbandžiau daug ką – mėginau užsiimti nagų dizainu, bet supratau, kad tai – ne man, reikia daug bendrauti, o aš mėgstu pabūti viena. Buvo ir maketavimas, dabar panirau į fotografijos kursus.
Dirbau su vilna, moliu, medžiu, buvo periodas, kai daug tapiau. Tam reikia susikurti patogią vietą, atrasti tinkamą laiką. Kai gimė vaikai, nustojau, bet mintyse žinau, kad tapybą atidėjau tik kuriam laikui, prie jos labai noriu grįžti.
Augindama vaikus dariau tortus iš popieriaus, šaukštelius iš polimerinio molio. O paskui susidomėjau sapnų gaudyklėmis. Jos buvo tai, ką kūriau ilgiausiai. Tada mažai kas tuo užsiėmė, o man visada buvo įdomu tai, kas reta.
Iš pirmo žvilgsnio sapnų gaudyklė – jaukus ir originalus interjero elementas. Bet juk ne tik?
Sapnų gaudyklė – ne tik interjero akcentas, tai dar ir ramaus miego, sapnų amuletas. Dažnai jas tėvai perka vaikams, kabina virš lovų. Sapnų gaudyklė turi tam tikrą simboliką, aurą. Ji gaudo blogus sapnus – karoliukai, plunksnos juos privilioja į gaudyklę, o saulės spinduliai išnaikina. Suaugę žmonės sapnų gaudykles perka namams kaip interjero detalę. Aš ir mašinoje jas pasikabinu, plevenančios plunksnos tiesiog hipnotizuoja. Tai ir tam tikras vestuvių simbolis.
Man patiko kurti šias gaudykles, tai labai kruopštus darbas. Sapnų gaudyklių būna visokių, teko išbandyti daug technikų.
Plačiau skaitykite spalio 21 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF