Statistika teigia, kad gyvename vis geriau ir geriau, o mieste pakalbinta moteris, priversta gyventi iš pašalpos, kalbėjo apie visai kitokią realybę. Sumokėjus mokesčius maistui jai lieka 90 eurų mėnesiui. Pasidomėjau, kaipgi ji atsidūrė tokioje situacijoje, ar ieško darbo. Juk tokios sumos neužtenka, kad galėtų normaliai maitintis.
Moteris tikino, kad sugeba. Va, yra gyva ir sveika, nors tokia padėtis, anot jos, prilygsta tautos genocidui. Jei pašalpa būtų bent 400 eurų, tai oriai gyventų. Ji mano, kad per ilgus darbo metus to yra nusipelniusi, o valstybė, dosniai remianti kitas į bėdą pakliuvusias šalis (nesako, kad to nereikia), turėtų daugiau dėmesio skirti ir savo vargstantiems žmonėms. Matyt, yra iš ko.
Paaiškėjo, kad pašnekovė bemaž keturiasdešimt metų dirbo kvalifikuotą kabinetinį darbą. Jo neteko, kai įstaigoje sumažinti etatai. Moteris apgailestavo, kad nepavyko iš tos darbovietės ramiai išeiti į užtarnautą poilsį.
Persikvalifikavimas nebeturi prasmės. Juk išankstinė pensija ne už kalnų. Jos moteris laukia kaip didžiausio išganymo. Nesvarbu, kad gaus kažkiek mažiau nei sulaukusi tikro pensinio amžiaus. Svarbiausia, kad kas mėnesį turės garantuotą pinigų sumą. Jei sugeba pragyventi iš pašalpos, tai kur kas didesnė pensija bus tikras rojus. Jausis saugi.
Dabar moteriai kartais pavyksta kažkiek užsidirbti pavaduojant į atostogas išėjusius darbuotojus. Bandė įsidarbinti ir Panevėžyje, įmonėje, kuri vis skelbia, kad reikia detalių surinkėjų. Ten netiko darbo grafikas ir tai, kad darbe nuolat turi būti ant kojų. Kodėl ji turėtų taip kankintis?
Palinkėjau savo pašnekovei sėkmingai sulaukti išankstinės pensijos.
Šis pokalbis sukėlė įvairių minčių. Akivaizdu, kad daug ką lemia ir žmogaus charakteris, sveikata, gyvenimo būdas, supanti aplinka. Išties sėsliam žmogui, visą gyvenimą dirbusiam vienoje darbovietėje, sunku kitur pajudėti, imtis kažko naujo. Gaila, bet daug kas per anksti nebenori nieko keisti dėl amžiaus, gal ir savo jėgomis nebepasitiki, abejoja, ar pavyks. Čia gal praverstų ir psichoterapija. Šiandien lozungu virtęs posakis, kad reikia mokytis visą gyvenimą, pasiekia ne visus.
Kupiškyje tikrai sunkiau įsidarbinti moterims. Į panašią situaciją, kaip mano pašnekovė, pakliuvusi ne viena. Gal teoriškai yra darbų, bet realybė kitokia. Jei nori dirbti arčiau namų, jei neturi sąlygų važinėti į Panevėžį ar kitur, tenka kai kurioms susitaikyti su kvalifikacijos neatitinkančiais darbo pasiūlymais, maža alga, su bedarbio statusu kuriam laikui ir net su gyvenimu tikintis pašalpos.
Ne visi žmonės verslūs, ne visi patys sugalvoja, kaip pakeisti situaciją. Tikri laimės kūdikiai yra tie, kurių žinių ir sugebėjimų kitiems reikia net sulaukus garbaus amžiaus. Čia kalbu ne apie tai, kad jie turėtų jaunimui užleisti darbo vietą. Čia mąstau apie tikrus perliukus, kuriems išėjus, jų darbo vieta dažniausiai ilgam lieka tuščia, kuriuos sunku pakeisti, nors sakoma, kad nepakeičiamų žmonių nėra, kuriuos dar ilgai prisimename kaip savo profesijos virtuozus.
Biškį keista... | 2023-11-02
|
O kompensacijos jei mažos pajamos? Kažkas čia ne taip, jei iš pašalpos lieka tik 90 eurų.
Gerovės valstybė | 2023-09-18
|
Berods dabar darbo stažas mažai beturi įtakos pensijos dydžiui. Ligoninių slaugių darbas sunkus ir įtemptas, tenka dirbti ir naktimis, vakarais. Tačiau alga nedidelė, tad ir pensija bus kukli. O štai porą kadencijų patekus į Seimą pagal partijų sąrašus ir gaunant ne už ilgo padvigubėsiančią algą ir pensija bus solidi. Dar geriau, porai kadencijų tapus kokios nors agentūros prie kokios nors ministerijos vadovu- alga keliolika tūkstančių ir pensija atitinkamai bus didelė.