Pirma oficiali politinių kalinių ir tremtinių palaikų pargabenimo į Lietuvą ekspedicija suorganizuota 1989 metų birželio pabaigoje ir tęsėsi iki liepos pabaigos. Patriotiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas su šia misija vyko į Sibirą, Krasnojarsko krašto Igarkos apylinkes.
Tarp ekspedicijos dalyvių buvo ir tuo metu Kupiškio rajone, Skapiškyje, mokytoju dirbęs Jonas Jarutis (dabar vienas iš Seimo Pirmininkės pavaduotojų).
Su J. Jaručiu ir pasikalbėjome apie šį ypatingą Lietuvai ir jos žmonėms laikotarpį.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pradžia Atgimimo veikloje
Atgimimo, Sąjūdžio idėjos prieš trisdešimt penkerius metus greitai plito visoje Lietuvoje. Pasak J. Jaručio, ne išimtis buvo ir Skapiškis. Į sąjūdiečių gretas įsijungė kai kurie miestelio mokytojai, kiti skapiškėnai, artimiausių kaimų žmonės.
„Iš aktyvesnių sąjūdiečių pamenu skapiškėną Paulių Tumonį ir jo brolį Romą Tumonį, kuris gyveno Naiviuose, mokytoją Egidijų Vilimą, kuris vėliau buvo tapęs Rokiškio rajono meru. Sąjūdžio idėjos ir mane patraukė. Buvau jaunas, aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje.
Norėjau kažkaip prisidėti prie tautos atgimimo, jos kultūros puoselėjimo darbų. Iš pradžių niekas tiesmukai nekalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, bet ši idėja vis dėlto tarp eilučių sklandė ore.
Sąjūdiečiai skapiškėnai važiuodavo į Kupiškio sąjūdžio grupės rengiamus susirinkimus. Iš ten sėmėmės idėjų ir įkvėpimo savo veiklai. Skapiškyje susirinkimų nedarydavome. Bent aš tokių nepamenu.
Atmintyje išliko susitikimai su rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais A. Seibučiu, A. Baniuliu, A. Graužiniu. Taip pat ir su kitais Sąjūdžio žmonėmis, menininku H. Orakausku, V. Janušoniu, kuris darė sąjūdiečiams visokias afišas, plakatus.
Dalyvavau pirmame Sąjūdžio mitinge 1988 metų spalį prie Pyragių ežero. Nuo paauglystės mėgstu fotografuoti. Esu įamžinęs fotojuostoje ir to mitingo akimirkų. Šis įvykis Kupiškio krašte buvo tarsi lūžio taškas, po kurio prasidėjo negrįžtamas laisvėjimo procesas.
Su matematikos mokytoja Skapiškyje dirbusia Baltušiene važiavau į tremtinių sąskrydį Raseinių rajone, Ariogaloje. Ten irgi teko daug fotografuoti“, – prisiminė pašnekovas.
Jis kaip Sąjūdžio kandidatas dalyvavo pirmuose rajono Tarybos rinkimuose 1990 metais. Buvo tik vienmandatės rinkimų apylinkės.
Tuomet pralaimėjo Algirdui Notkui, kuris buvo kolūkio pirmininkas. Tie rinkimai rajono sąjūdiečiams nebuvo sėkmingi, nes triumfavo kolūkių pirmininkai. Bet Skapiškio apylinkės viršaičiu J. Jarutis tapo. Anot jo, tai galėjo lemti ir dalyvavimas pargabenant tremtinių palaikus į Lietuvą.
Skrydis į Igarką
J. Jarutis prisiminė, kad pirmą oficialią ir gausiausią lietuvių politinių kalinių ir tremtinių palaikų pargabenimo į Lietuvą iš Igarkos ekspediciją organizavo 1989 metų birželio pabaigoje tuometinė respublikinė komjaunimo organizacija. Vieni iš tos ekspedicijos vadovų buvo Linas Linkevičius, kuris vėliau daug metų ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, ir Romualdas Bakutis.
„Man kažkas paskambino laidiniu telefonu iš rajono komjaunimo organizacijos ir pasiūlė vykti su ekspedicija į Igarką. Reikėjo apsispręsti per mažiau nei parą, ar važiuosiu, nes kitos dienos popietę jau reikėjo būti Vilniaus oro uoste.
Tada dukrai buvo penkeri metai, o sūnus dar nė metų neturėjo, bet šeima mane išleido ten važiuoti. Buvau jaunas 26-erių metų žmogus. Norėjau prisidėti prie visuotinio tautos pakilimo. Viliojo nauja patirtis, laukiantys išbandymai atšiauraus klimato vietovėje. Pasiėmiau ir fotoaparatą, kad įamžinčiau tas istorines akimirkas.
Skrydis buvo per Maskvą į Krasnojarską, Nižnij Tunguską ir Igarką už poliarinio rato. Ekspedicijoje dalyvavo 19 žmonių. Dar skrido keletas istorikų (jie Igarkos archyvuose rinko informaciją, fotografavo, kol vietinė valdžia tai daryti uždraudė), žurnalistų (Valentina Čeplevičiūtė, Ramunė Sakalauskaitė) ir kino operatorių, kūrusių filmą apie Igarką (Zacharijus Putilovas, Vytautas Damaševičius).
Nuvykus Igarkos gyventojai mus sutiko draugiškai. Susipažinome ir su čia gyvenusiais lietuviais. Jų ten buvo apie 140. Įstrigo pažintis su Pranu Daugnora, komunalinių įmonių direktoriumi. Tas žmogus buvo ištremtas be rankų. Pasirašydavo dokumentus su prie dirbtinės plaštakos pritaisytu rašikliu. Vėliau jis su žmona, būdami jau garbaus amžiaus, grįžo į Lietuvą.
Igarkoje mums labiausiai reikėjo gintis tik nuo tunto uodų. Nuo jų saugojo tinkliukas“, – pasakojo J. Jarutis.
Jis prisiminė, kad prieš šią ekspediciją į Igarką vyko žvalgybinė ekspedicija (Raimundas Yla, Audrius Butkevičius, Petrikas ir kt.), kuri užmezgė ryšius su vietine valdžia, viską organizavo, ko reikės jų ekspedicijai, kad sėkmingai tremtinių palaikai būtų atgabenti į Lietuvą.
Po tų žvalgytuvių atvykę į Igarką ekspedicijos dalyviai buvo suskirstyti į penkias grupes. Vieni turėjo surasti lietuvių kapus, braudamiesi per krūmynus ir brūzgynus, tiesti takus prie jų, iškasti tremtinių palaikus, kiti gamino medinius ir metalinius karstus, dirbo archyve, filmavo.
Igarkos lietuvių tremtinių kapinėse ekspedicijos dalyviams teko atstatinėti kryžius, kapaviečių tvoreles, nes ne visi tos vietovės tremtinių palaikai buvo gabenami į Lietuvą.
Paklaustas, kaip vyko tremtinių palaikų identifikacija, J. Jarutis sakė, kad tremtinių palaidojimo vietose dar buvo gerai išsilaikę kryžiai su lentelėmis, kas toje vietoje palaidotas. Padėjo įvardyti mirusiuosius ir atskridę jų artimieji. Jis mano, kad 90 proc. identifikacija buvo tiksli. Tremtinių palaikų ieškota pagal iš anksto sudarytą sąrašą.
„Mus apgyvendino sporto salėje. Turėjome kampe dušą su šaltu vandeniu. Keletą kartų ėjome nusimaudyti į pirtį. Mums malūnsparniu surengė ekskursiją po buvusias tremties vietas. Matėme dar daug išlikusių barakų. Visoje Igarkoje į akis krito baisi netvarka, šiukšlynai, suklypę namukai.
Igarkos archyvuose dirbę istorikai papasakojo, kad dešimt metų po tremties lietuviai tuokdavosi tik su lietuviais. Moteris galėjo būti už vyrą gerokai vyresnė. Tik po dešimties metų pirma lietuvė ten sudarė santuoką su vokiečių kilmės vyru. Igarka buvo įvairių tautybių žmonių tremties vieta.
Mane paskyrė į grupę, kuri darė cinkuotos skardos karstus. Juos gaminome karinio aerodromo dirbtuvėse. Iš pradžių į tą teritoriją landžiojome pro skyles tvoroje, kol vietinė valdžia susizgribo mums išrašyti oficialius leidimus ten lankytis.
Lietlempei kuro eidavome prašyti lakūnų. Lituoti buvau išmokęs iš savo tėčio. Abu darėme vandens baką namams.
Šioje grupėje darbavausi su Gražvydu Kazakevičiumi iš Radviliškio, Gintaru Šuminu iš Panevėžio, Virginijumi Kedžiu iš Prienų rajono ir Aliumi Pinktveriu iš Telšių.
Dabar dažniausiai pabendrauju su Gintaru.
Per mėnesį turėjome pagaminti 128 karstus. Tiek tremtinių palaikų buvo sugrąžinta į Lietuvą.
Palaikai šaltyje buvo gana gerai išsilaikę. Pirmiausia jie buvo dedami į drobulę, paskui į medinę dėžę. Ta medinė dėžė buvo dedama į skardinį karstą, o šis karstas – į didelę medinę dėžę. Tas dėžes keltu plukdė į salą Jenisiejaus upėje, kur buvo įrengtas aerodromas. Iš kelto jos perkeltos į lėktuvą“, – pasakojo J. Jarutis.
Jis prisiminė, kad prieš gabenant tremtinių palaikus į Lietuvą, į Igarką atskrido lėktuvas su jų artimaisiais. Jie surengė ekspedicijos dalyviams padėkos vakarą. Kitą dieną dalis ekspedicijos dalyvių namo sugrįžo užsakomuoju reisu krovininiu lėktuvu, o likusieji su tremtinių artimaisiais. Palaikai 1989 metų liepos 28 dieną buvo atskraidinti į Kėdainių karinį aerodromą. Čia juos pasitiko tūkstantinė žmonių minia. Vėliau šie palaikai išvežioti po rajonus ir atgulė į gimtinės žemę.
Parodos
Igarkoje J. Jarutis niekur nesiskyrė su fotoaparatu. Fotografavo lietuvių kapines, apleistus buvusius lagerius, ekspedicijos dalyvių darbus ir emocijas, tremtinių palaikų pargabenimo ir jų sutikimo Lietuvoje akimirkas. Per visą ekspedicijos laikotarpį padaryta daugiau nei 900 kadrų. Geriausias, labiausiai atspindinčias ekspedicijos dvasią, patirtus jausmus ir emocijas fotografijas J. Jarutis eksponavo Kupiškyje ir kituose Lietuvos miestuose minint ekspedicijos į Igarką 25-metį. Šios fotografijos eksponuotos ir Seime ekspedicijos 30-mečio proga.
„Tikiuosi, kad nepamiršime ateitį dovanojusios labai skaudžios savo tautiečių aukos, kad ta skaudi praeitis mus visada vienys žengiant laisvės ir demokratijos keliu“, – kalbėjo J. Jarutis.