Skapiškėnui miškų ūkio inžinieriui, Lietuvos miškininkų sąjungos ir Lietuvai pagražinti draugijos nariui šių metų sausio 1 dieną sukako 90 metų.
Visa pedagoginė garbaus jubiliato veikla dėstytojaujant (1960–2001 metais) Kauno miškų technikume (nuo 1990 m. – Kauno aukštesnioji miškų mokykla, nuo 2002 m. – Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija) buvo susijusi su miškų atkūrimu, sodmenų auginimu, gyvenviečių želdynais ir jų selekcija. Jis aktyviai dalyvauja kraštotyrinėje veikloje, rašė straipsnius „Kupiškėnų enciklopedijai“ ir kitiems leidiniams. Plunksnos ir dabar nepadeda į šalį. Toliau augina sodmenis ir altruistiškai rūpinasi medžių sodinimu ir želdynų apsauga.
Jubiliejinio gimtadienio proga su V. Markevičiumi, sukaupusiu didžiulę gyvenimo patirtį, nestokojančiu ir humoro jausmo, pasikalbėjome jo gimtajame Skapiškyje, kur miškininkas šiandien gyvena.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Lemties viražai
Paklaustas apie lemtingiausius, svarbiausius gyvenimo įvykius, etapus, Vidmantas pirmiausia paminėjo pokario nutikimus, kurie galėjo kainuoti ir jo gyvybę, bet liko gyvas.
„Pamenu iki šiol, kaip karo pabaigoje, kai buvau gal 12 metų, pasiėmiau granatą (jų daug turėjau) ir ją per arti nusviedžiau. Po sprogimo jos skeveldros išplėšė plaštaką ir per blauzdą virš kelio kiaurai išėjo.
Kitą gana pavojingą atsitikimą atmenu su malonumu, kai iš savo būstinės Pandėlio gatvėje partizanų paspirginti stribai bėgo su kulkosvaidžiais rankose šaukdami: „Podjom, podjom, banditai puola.“ Viename to namo gale tuomet buvome prisiglaudę, kai vykstant aršiems mūšiams Skapiškyje tėvų sodyba atsidūrė beveik pirmoje fronto linijoje ir buvo sudeginta. Po stribų būstinės užpuolimo vėl turėjome kraustytis kitur, kol pamažu tėvai sodybą atsistatė senoje vietoje“, – pasakojo pašnekovas.
Vidmantui, politinio kalinio sūnui, 1953 metais pavyko įstoti į tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą ir sėkmingai baigti studijas. Profesijos pasirinkimą, pasak jo, nulėmė tėvelio miškininko, gamta besidominčios vyriausios sesers Aliūtės pavyzdys. Apie kitokias studijas nebuvo nė minties. Bet tapti studentu dėl minėtų priežasčių užduotis buvo ne iš lengvųjų.
„Viskas tarsi ant plauko kabėjo, nepaisant to, kad egzaminus išlaikiau penketais pagal penkiabalę vertinimo sistemą. Mat neturėjau mokyklos charakteristikos.
Laimė, kad dokumentus iš manęs tada priiminėjo penkto kurso studentas. Jis manęs nepavarė šalin be charakteristikos, tik pasakė, kad būtinai vėliau ją pristatyčiau. Taip ir praslydau. Iš 105 stojančiųjų buvo priimti tik 25“, – prisiminė Vidmantas, studijas baigęs raudonu diplomu.
Po studijų jis sugrįžo dirbti į Kupiškio kraštą. Mokslinė veikla netraukė, nors mokslą gerbė. Kai dirbo Šimonių girininku, Vidmantas vis dėlto gavo pasiūlymą dėstytojauti. Savame krašte darbuotis jau buvo sudėtinga dėl politinio spaudimo. Taigi pasidavė draugo miškininko ir rašytojo Gedimino Isoko primygtinam raginimui važiuoti darbuotis į tuometinį Vilniaus miškų technikumą, kuris netrukus buvo perkeltas į Girionis, netoli Kauno.
Įtakos apsisprendimui turėjo ir ta aplinkybė, kad buvo pažadėtas butas. Savo kampo reikėjo, nes jau buvo sukūręs šeimą. Jį labiau traukė ne dėstytojo, bet praktinė miškininko veikla. Bet paklausęs draugo raginimo nesigailėjo. Čia galėjo pasireikšti ir kaip miškų atkūrėjas, sodintojas, ir kaip jaunųjų miškininkų ugdytojas. Įvedė tradiciją, kad kiekviena miškininkų laida pasodintų po ąžuoliuką. Dabar Girionyse ošia nemažas ąžuolynas.
Plačiau skaitykite sausio 7 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (4,60 Eur/mėn.)