Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į fotomontažų parodą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Ją į Kupiškį atvežė panevėžietis fotomenininkas, grafikos dizaineris Evaldas Ivanauskas. Šis ciklas gimė į parodos autoriaus rankas patekus prieškario Lietuvos fotografo V. Firinausko fotoarchyvui. Tai ir buvo paskata naujiems kūriniams – senosios fotografijos ir skaitmeninės grafikos mišiniui.
Jurga BANIONIENĖ
Dviejų skirtingų vaizdų pasaulių sandūra
Parodoje eksponuojama 20 V. Firinausko stiklo negatyvų antspaudų ir 11 skaitmeninių fotomontažų. Parodą pristačiusi muziejininkė Gytė Jakubkaitė sakė, kad darbų cikle „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“ atgyja tarpukarį menančios fotografijos.
„Tai senosios fotografijos ir šiuolaikinės skaitmeninės grafikos sąlyčio rezultatas, bandymas iliustruoti savo patirtį ir pasaulėjautą šiuolaikiniuose kūriniuose moderniai naudojant kitų laikų, tarpukario, tipažus. Ši paroda – unikali, šiuolaikiška, atspindinti tai, kas svarbu tarpukario laikotarpiu ir šiandienos kontekste, tai, kas niekada nepasens, – gyvenimas ir mirtis, kančia ir viltis, vienišumas ir buvimas draugėje, liūdesys ir džiaugsmas. Nespalvoti fotomontažai perteikia senosios fotografijos dvasią. Pacituosiu autorių: „Tai simbolizuoja tam tikrą pašnekesį ignoruojant laiką. Tai yra dviejų autorių pašnekesys per metų atstumą“, – apibūdino parodą muziejininkė.
Panevėžietis fotomenininkas E. Ivanauskas nuo 2000 metų dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, 2004 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, 2005 m. E. Ivanauskui suteiktas meno kūrėjo statusas.
„Fotomenininkas yra labai produktyvus kūrėjas, jis apipavidalino ir parengė spaudai daugelį fotoalbumų, parodų katalogų, teatro plakatų, bet savo kūryboje pirmenybę teikia fotografijų komponavimo žanrui. O kur gražūs ir prasmingi darbai, ten ir įvertinimas, apdovanojimai, prizinės vietos tarptautiniuose skaitmeninės fotografijos konkursuose. 2006 m. kūrėjas išrinktas Metų panevėžiečiu kultūros ir meno srityje.“
„Šis žmogus sukūrė daugybę įdomių, prasmingų, modernių darbų, kurių patys svarbiausi – serija „Manipuliacijos“, ciklai „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“, „Dislokacijos“, – per parodos atidarymą kalbėjo G. Jakubkaitė.
Plačiau pristatytas ir V. Firinauskas. Jis – prieškario Miežiškių miestelio (Panevėžio rajonas) fotografas, fotografijose fiksavęs XX a. 3–4 dešimtmetį. Fotografuodavo savo šeimą, kaimynus, miestelio ir apylinkių žmones ir svarbiausias jų gyvenimo akimirkas. Fotografuodamas ieškodavo įdomesnės kompozicijos, išraiškingesnio pastatymo, iškalbingo rekvizito. Žmonės V. Firinausko nuotraukose – gyvi personažai, nesidrovintys, pokštaujantys, rimti ir mąslūs, perteikiantys nuotaiką. To meto žmonės į fotografiją ir fotografavimąsi žiūrėjo itin pagarbiai ir atsakingai. Pati technologija iš pozuotojų reikalavo didelio susikaupimo, juk priešais fotoaparatą tekdavo pasėdėti ramiai, nejudant. Būtent tai žmogų priversdavo pasinerti į visiškos rimties būseną. Todėl senosiose fotografijose nėra jokio pozavimo – viskas atrodo labai natūraliai.
J
Pašnekesys, ignoruojant laiką
Parodos atidarymo renginyje dalyvavęs jos autorius E. Ivanauskas pirmiausia pasidžiaugė proga eksponuoti savo darbus Kupiškio etnografijos muziejaus salėje. Anot jo, ji puiki ir savo interjeru, ir šviesa, ir seno pastato aura.
„Labai džiaugiuosi matydamas čia savo darbus. Kaip minėta, eksponuojami skaitmeniniai fotomontažai, kuriuose panaudojau tarpukariu Miežiškių miestelyje dirbusio V. Firinausko fotografijų fragmentus. Vadinasi, tai ne mano vieno darbai, bet tarsi dviejų autorių kūrybinis pašnekesys ignoruojant laiko dimensiją, jis – jau anapus, aš – čia, kažkaip susišnekėjome.
Pagal kūrybinius ieškojimus, fotomontažas primena fotografijų teatrą, nes kartais V. Firinausko nuotrauka pasufleruodavo siužetą, norėdavosi kažką pratęsti“, – tvirtino E. Ivanauskas.
Kaip pavyzdį jis pateikė darbą pavadinimu „Narvas“, kuriame vaikas savo liūdesiu tarsi pasiūlė įdomų siužetą – uždaryti jį į narvą. Tai buvo pirmas darbas, įgyvendintas beveik prieš 20 metų. „Po jo atsirado noras sukurti visą ciklą. Esu dėkingas Panevėžio kraštotyros muziejui, kūrybinei partnerei ir šio projekto globėjai muziejininkei Zitai Pikelytei, Kraštotyros muziejaus vadovui Arūnui Astramskui. Įsivaizduokite, prieš 20 metų į muziejų ateina kažkoks fotomontažus mėgstantis žmogus ir pareiškia – duokite man archyvą, aš noriu kurti. Bet kurio muziejaus misija yra saugoti autentiką, o su tokiu kreipiniu deklaruojama, kad viskas bus daroma savaip. Bet aš turėčiau tokios minties argumentą, jei muziejus turi misiją saugoti istorinę autentiką, tai menas turi panašią – išsaugoti žmogiškąją, tiesą apie žmogų, nes žmonės juk nesikeičia. Prieš tūkstantį metų ir dabar jaučiame tą patį skausmą, džiaugsmą, nes kitaip nebūtų aktualus iki šių laikų nei Homeras, nei Šekspyras. Vadinasi, tas mūsų kūrybinis susilietimas su istoriniais dalykais visai sėkmingas ir vienas kitam neprieštaraujantis. Ciklo kūryba užtruko apie 20 metų, bet ne todėl, kad pats darbas buvo sudėtingas, o dėl didelių pauzių. Aš niekada savęs nestatydavau į kažkokius terminus, kad būtent tai datai reikėtų padaryti, esu dėkingas kuratorei Zitai už kantrybę, kad ji kasmet mandagiai ir atsargiai paklausdavo, ar jau. Labai padėjo karantinas, kaip ir daugumai menininkų, nes atsirado daug laiko, kurį visą išnaudojau užbaigti šiam ciklui“, – pasakojo fotomenininkas E. Ivanauskas.
Senųjų fotografijų trauka
V. Firinausko stiklo negatyvų kolekcija – pati didžiausia Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijos rinkinyje. Autoriaus teirautasi, kaip jis iš gausybės medžiagos atsirinko fotografijas savo kūrybai.
„Renkantis buvo net ne visa kolekcija, nes yra apie 800–900 stiklo negatyvų. Savo rankose turėjau 300–400 fotografijų. Paskui pats ilgai galvojau, kodėl V. Firinauskas. Susitikimas – atsitiktinis, bet per darbą. Per tai, kad prieš 20 metų kartu su Zita rengėme katalogą. Kodėl paskui kilo noras su tais žmonėmis vėl susitikti, atsakymas, turbūt, vienintelis – nes mūsų panaši kilmė. Abu esame iš kaimo. Aš iki 12 metų gyvenęs kaime, o jis – visą gyvenimą. V. Firinausko fotografijose – vien kaimo tipo žmonės, kurie artimi man pagal savo tipažą, rimtį, nesumaišysi to laiko kaimo ir miesto žmogaus. Tai ir apranga, ir poza prieš kamerą. Kaimo žmogus niekada neturėdavo laiko tyrinėti, kaip jis turi atrodyti prieš kamerą, jis visada būdavo natūralus“, – mintis dėstė parodos autorius.
Paklaustas, kas svarbu kuriant tokius darbus, kokios priemonės reikalingos kūrybai, E. Ivanauskas atsakė, jog tradicinė fotografija, gatvės fotografija, kiti jos žanrai labai dažnai lyginami su medžiokle. „Yra ir tokie terminai – nušoviau kadrą, pataikiau ir pan. Fotomontažas primena meditacijos dalykus, kai atrodo, kad nieko nevyksta, žmogus sėdi ir spokso į ekraną, bet iš tiesų vyksta, tik išoriškai to nesimato. Reikalingas tam tikras susitelkimas įvairiais metodais. Kartais tą pasufleravimą gauni iš vaizdo, iš V. Firinausko originalų, iš karto pradedi daryti montažo dalykus, o kartais galvoje atsiranda idėja, tada kaip kine ar teatre, organizuoji atranką, pradedi tą archyvą sukti pirmyn, atgal, kol atsirenki tuos herojus, kurie geriausiai įsikūnytų į idėją, kurią turi sugalvojęs. Kai kuriais atvejais net buvo įvykęs asmenybių demontažas, kai žmogus „išmontuojamas“, kad surastum tinkamesnę veido išraišką vietoj esamos, taip išeina, kad suknelė pasiskolinta iš vieno kadro, veidas – iš kito ir pan. O dar šiuolaikinės fotografijos pliusai, jei kažko reikia, papildai. Štai darbe „Žana d‘Ark“ medinį kardą pats drožiau, ietis vėl kažkaip sumodeliuota. Kai kurie variantai yra gana sudėtingi, pavyzdžiui, jei stovi berniukas taip kaip stovi, labai sudėtinga ranką pakeisti į kitą poziciją, tad reikia ir kad kažkas papozuotų, to pozavimo įkomponavimo į senąją fotografiją, kad nesiskirtų tekstūros, tai technologiniai dalykai. Kai kurie darbai užsitęsdavo ne todėl, kad labai ir kruopščiai prie jų dirbdavau, o todėl, kad dar nesinorėdavo užbaigti, leisdavau, kad sprendimai atsirastų savaime, taip ir įvykdavo“, – kūrybinio proceso subtilybes atskleidė E. Ivanauskas.
Tipažų padiktuoti siužetai
Ciklo autoriaus teirautasi, ir kaip jam pavyko susieti fotomontažus su pavadinimais, ar išskirtų kelis darbus, kurie jam pačiam svarbiausi, sukelia tam tikrus jausmus.
Fotomenininkas sakė, kad iš kelių savo bičiulių fotografų yra girdėjęs, kad jiems sunkiausia sugalvoti pavadinimus. O jam – ne. Pavadinimai, anot E. Ivanausko, kartais atsirasdavo dar net negimus darbui. Taip nutiko ir su „Žana d‘Ark“.
„Aš pamačiau tą mergaitę fotografijoje ir iškart pagalvojau, kad ji bus Žana d‘Ark. Tiesiog darysiu kažkokią kompoziciją, kai ji išdidžiai stovėdama ranką laikys ne ant stalelio fotosalone, bet atsiras kalavijas. Galvojau, kad tiek ir užteks, bet tada kilo noras sukurti visą armiją. O kartais, kai jau susiformuodavo galutinis vaizdas, atsirasdavo ir pavadinimas. Tai – darbas „Šventė“, kur yra vaikas, moteriškė, įsikibusi į tuščią kareivišką milinę. Jis pasiklydęs internetinėje erdvėje ir daug kas tų, kurie jį persiunčia, nepagauna esmės, kodėl jis taip vadinasi. Nes kiekviena valstybinė šventė remiasi būtent tuo – netektimis. Nėra valstybės ir nėra valstybinės šventės, kuri nebūtų paremta kažkieno žūtimi, laisvė neateina kaip dovana, ją reikia kiekvieną kartą išsikovoti. Anglakalbiai jį pakrikštija kitaip – nematomas tėtis, karo nuojauta ir pan. Kažkas iš Graikijos fotografijos mėgėjų buvo iliustravęs savo komentarą šia nuotrauka kalbėdamas apie Graikijos nepriklausomybę. Ši tema labai pagauli kiekvienoje tautoje, nes nėra tautos be karo, be netekčių, be aukų. Todėl kiekvienoje šalyje ši nuotrauka turi savo atitikmenį, savaip kontaktuoja su auditorija“, – aiškino kūrėjas.
E. Ivanauskas yra išleidęs šios parodos darbų katalogą. Pasak vieno katalogo teksto autoriaus, dailės kritiko Virginijaus Kinčinaičio, leidinyje galima pamatyti, kas nutinka, kai susiduria du visiškai skirtingi vaizdų pasauliai, kai vienas jų atkeliauja su mėgėjiškomis fotografijomis iš tarpukario Lietuvos, o kitas priklauso XXI skaitmeninių technologijų amžiui.
Ciklo kūriniai autoriui yra pelnę ne vieną tarptautinį apdovanojimą: darbas „Narvas“ įvertintas pirmos vietos premija tarptautiniame skaitmeninės fotografijos konkurse „Cyberfoto 2004“ Lenkijoje, „Bobulės pasaka“ – sidabro medaliu tarptautiniame fotografijos konkurse Austrijoje 2010 m. ir kt.
Paklaustas, kokie yra ateities planai, gal ketina išleisti dar vieną leidinį ar imtis naujo fotomontažų ciklo, E. Ivanauskas sakė vėl jaučiantis, kad norėtų grįžti prie šito ciklo, būtent prie V. Firinausko, pratęsti šituos pokalbius ir patyrinėti kitą jo archyvo dalį.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė kalbėjo, kad fotografas turi ilgai ieškoti vienintelės ir nepakartojamos akimirkos, kai ji atsiranda, įvyksta fotografo susitikimas su žiūrovu.
„Man labai smagu, kad ta graži bendrystės akimirka lyg tam tikras triptikas, nes susitinka fotografas V. Firinauskas, modernus, šiuolaikinis fotomenininkas E. Ivanauskas ir žiūrovas, kuris ir įvertina, ką mato, ką norėjo pasakyti autorius. Ir pagaliau – interpretuoja. Antras dalykas, kuris žavi, yra dialogas, kuris visiškai nepavaldus laikui, nes susitinka čia ir vakar du menininkai“, – teigė direktorė.
Ji dėkojo E. Ivanauskui už tai, kad sutiko Kupiškio etnografijos muziejuje eksponuoti savo darbus. Dovanų jam įteiktas Veronikos Šleivytės albumas viliantis, kad galbūt atsiras ir dar vienas pašnekesys, kūrybinis susitikimas būtent su šia Kupiškio krašto fotografe.
Laikraščio „Kupiškėnų mintys“ prenumerata 2023 metams ir – dovanos! SPAUSK ČIA