Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
9 mėnesiai, 274 dienos, 6576 valandos, 4800 raketų. Tiek Ukrainos žemė ir jos žmonės atlaikė. Vasario 24 dieną prasidėjus karui, niekas netikėjo, kad ukrainiečiai sugebės atsilaikyti prieš įsivardijusia viena stipriausių pasaulio kariuomenių.
Savaitė, dvidešimt dienų – tiek ukrainiečiams karo ekspertai, analitikai laiko skyrė atsilaikyti prieš Rusijos armiją. Tačiau įvyko kitaip. „Galingoji“ armija pasirodė esanti tik žmogžudžių ir marodierių gauja, jos tankų šarvai – kiaušinių dėžučių kartono sluoksnis. Ukrainos armija sugebėjo pasiekti persilaužimą, sėkmingai atsikovoja okupantų užgrobtas žemes.
Žinoma, to nepavyktų pasiekti be viso pasaulio demokratiškų šalių pagalbos. Kylio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, Lenkija pirmauja vykdydama savo pažadus. Į Ukrainą atkeliavo 100 procentų Lenkijos žadėtų ginklų.Tarp šalių, kurios suteikė visą 100 proc. pagalbos, yra Latvija, Suomija, Slovėnija, Bulgarija. Tuo tarpu Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) pristatė tik 38,4 proc. žadėtų ginklų. Vokietija taip pat gerokai atsilieka: šalis pažadėjo 675 milijonų eurų vertės ginklų, o iki šiol pristatė tik 39,9 proc.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, reaguodamas į kritiką dėl žemo ginklų tiekimo Ukrainai intensyvumo, pareiškė, kad šalis dėl objektyvių priežasčių negali siųsti ginklų į Ukrainą, kovojančią su Rusija, tokiu pat intensyvumu kaip daro JAV valdžios institucijos. Negana to, iš JAV aukštų pareigūnų vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Ukrainai laikas sėsti prie derybų stalo su Rusija. Kas nutiko, kai, atrodo, visai netoli iki dienos, kai gali būti sunaikintas rusiškas fašizmas, kad pasaulio lyderiai sustojo?
Priežasčių toli nereikia ieškoti. Šiame kare Ukraina tapo išsišokėle. Pasirodo, kad to niekas nesitikėjo. Šalies prezidentas staiga tapo viso pasaulio prezidentu – iki tol niekas dar nesikreipė į svetimų šalių parlamentus. Po jo ugningų kalbų ašaras braukė daugumos parlamentų nariai. Prezidentas, kuris nebijojo staugiant pavojaus sirenoms stovėti Kyjivo centre, atvykti į atkovotus miestus.
Prezidentas, kuris viso pasaulio pagalbos prašė ne ištiesta ranka, o pakelta galva, nebijojo sakyti tiesos į akis galingiausių valstybių vadovams – Vokietijos prezidentas Frankas Valteris Štainmajeris pavasarį nelauktas Kyjive dėl pernelyg glaudžių ryšių su Rusija.
„Mes kovojame ne tik už savo, bet ir už visos Europos laisvę“, – taip Europos vadovams nuolat kartojo jis. Štai todėl tokia Ukrainos laikysena karo akivaizdoje Europos biurokratams tapo neatrasta žeme. Kas bus, jeigu Ukraina laimės karą, kaip reikės elgtis su didžiausia pagal plotą Europos valstybe, turinčia, pripažinkime, galingiausią armiją?
Šitie netylės, nelinkčios galva kiekvienam biurokratui – tai ne Rusija, kuri 20 metų pirko Europos valstybių vadovų prielankumą. Nors kalbėta apie aukštą korupcijos lygį Ukrainoje, bet tai lašas jūroje palyginti su tuo, kaip Rusija sugebėjo pilnais lagaminais dolerių, aukštomis pareigomis, kompromatais nupirkti buvusią, o gal ir dabartinę Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos valdžią, kitų šalių pareigūnus. Jie ir šiandien dar yra didžiausias stabdis sprendžiant pagalbos tiekimo Ukrainai, sankcijų Rusijai klausimus.
Kad pinigai krauju nekvepia, puikiai iliustruoja karo pradžia, kai Vokietija vietoje ginklų Ukrainai nusiuntė… šalmų. Tik kai suprato, kad tampa Europos gėda, pradėjo kalbas, kad ieškos galimybių kitaip padėti. Apie dviveidiškumą byloja pamažu į viešumą lendantys faktai.
Antai visai nesenai buvęs britų premjeras Borisas Jonsonas atskleidė skandalingus didžiųjų valstybių vadovų politikos užkulisius.
Interviu CNN stočiai B. Jonsonas sakė: „Tai buvo didžiulis šokas. Mes matėme, kaip rusai telkia taktines batalionų grupes, tačiau skirtingos šalys turėjo labai skirtingas pozicijas.
Prancūzija iki paskutinės akimirkos neigė, kad Rusija rengiasi pulti Ukrainą. Vokietijos pozicija vienu metu buvo tokia, „kad, jei tai įvyktų, geriau būtų, jei viskas greitai baigtųsi ir Ukraina pasiduotų“.“
B. Jonsonas kritikavo ir pirminę Italijos reakciją.
Pasak britų premjero, Mario Draghi vadovaujama vyriausybė Romoje „vienu metu tiesiog pareiškė, kad negali paremti mūsų pozicijos“, nes yra labai priklausoma nuo Rusijos angliavandenilių.
Nenoras užimti griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu matėsi ir skelbiant sankcijas. Vengrija, Slovėnija buvo tos šalys, kurios visuomet sėdėjo ant dviejų kėdžių. Ten irgi Rusijos pinigų lagaminai atliko savo darbą.
Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono nuolatiniai skambučiai Rusijos prezidentui jau tapo memais. Pasak jo, negalima „sutepti“ Rusijos veido, negalima jos žeminti, reikia išlaikyti Vladimiro Putino orumą. Štai toks fonas karo akivaizdoje vyksta jau devynis mėnesius.
Tačiau paskutinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis – akivaizdus įrodymas, kad pasaulis dar tyliai remia Rusijos karą. Praėjusį trečiadienį po naujos Rusijos raketų salvės, kuri ne tik vėl daužė ukrainiečių energetikos objektus, bet ir buvo nutaikyta į gimdymo namus, kur žuvo vos 2 dienų naujagimis, Ukraina paprašė skubaus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžio.
Visą valandą vykęs posėdis priminė gerų draugų susitikimo vakarėlį. Indijos atstovė sakė, kad jų šalis smerkia konfliktą (ne karą), siūlo abiem pusėms nutraukti bombardavimus ir sėsti prie derybų stalo. Be kita ko priminė, kad dėl šio konflikto pasaulis gali badauti. Paskui pasisakė Afrikos valstybių atstovai, kuriems irgi grūdai buvo svarbiau nei žūstantys žmonės. Nė vieno konkretaus kaltinimo Rusijai.
Aštriau pasisakė tik Norvegijos atstovė, kuri, beje, gavo atkirtį iš Rusijos ambasadorius Vasilijaus Nebenzios: „Gal kas gali paaiškinti, kodėl posėdžio pradžioje pasisakęs Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nedalyvavo iki posėdžio pabaigos? Jis negirdi jūsų, todėl veltui kalbėjote. Mes esame už derybas, tai nuolat kartojame, tačiau fašistinis režimas mūsų negirdi. Tai jie patys bombarduoja savo objektus, žudo nekaltus gyventojus. Mes nesmūgiuojame į taikią infrastruktūrą.“ Po šios išraiškingos ruso kalbos jam mandagiai padėkota ir tuo posėdis… baigėsi.
Štai taip pasaulis „trokšta“ Ukrainos pergalės.
