Vis dažniau pasigirsta samprotavimų, kad NATO plėtra buvo vienas veiksnių, kuris išprovokavo karą Ukrainoje. Pati Rusija savo karą bando pateisinti teiginiais, kad NATO yra grėsmė jos pačios saugumui.
Kodėl Izraelis susilaiko nuo karinės pagalbos Ukrainai? Ką reiškia šis karas visai Europai? Į visus šiuos klausimus savo samprotavimus pateikia žymiausi politologai, istorikai, karo ekspertai.
Ar buvo provokacija?
Realizmo mokyklos tarptautiniuose santykiuose atstovams aiškinant, kad NATO plėtra išprovokavo Rusijos agresiją, nes įžengė į teritorijas, kurias Kremlius laiko savo gyvybinių interesų zona, Sumptionas atsako, kad Kennano/Kissingerio vizija, kad Rusija būtų nuosaikesnė galia, jei jos nebūtų išprovokavę, yra mažai tikėtina, kadangi Rusija grobuoniška autokratija tapo ne po NATO plėtros, o tokia buvo bent tris amžius.
Rusija visada jautė turinti ypatingas teises rytinėje Europos dalyje. Billo Clintono atsisakymas priimti į NATO Vidurio Europos valstybes būtų reiškęs jų pasmerkimą Rusijos dominavimui. Karo metu sąjungininkai tą padarė 1943 metais Teherane ir 1945 metais Jaltoje, bet tuomet, anot Sumptiono, jie neturėjo pasirinkimo, o po Šaltojo karo toks pasirinkimas egzistavo.
Per tris dešimtmečius po Šaltojo karo pabaigos sprendimo dėl NATO plėtros rezultatai tapo akivaizdūs. Šalys, kurios gavo NATO narystės garantijas, klestėjo, o tos, kurios buvo paliktos Rusijos įtakos zonai, susidūrė su grėsmėmis savo valstybingumui.
Interesų labirintuose
New Lines Institute for Strategy and Policy ekspertas Jamesas Snellas rašo, kad Rusija kare prieš Ukrainą taip pat pasitelkia užsienio ginkluotę – artilerijos sviedinius iš Šiaurės Korėjos ir dronus kamikadzes iš Irano. Pastarieji ukrainiečiams esą kelia didžiulį nerimą.
Teroristinė grupuotė „Hezbollah“ Irane gamintus dronus vis dažniau naudoja tam, kad terorizuotų Izraelį žemėje ir jūroje. Izraeliui kyla problemų atsakant į išpuolius – ar verta aukoti milijonus kainuojančias „Patriot“ raketas, kad būtų numušti kelis šimtus dolerių kainuojantys dronai?
O gal vietoje to verta bombarduoti tas vietas Sirijoje, kuriose veikia Irano remiami kovotojai? Irano balistinės raketos ir dronai taip pat iš Jemeno yra leidžiami ir į Saudo Arabiją, ir Jungtinius Arabų Emyratus.
Buvo taikytasi ir į sostines Rijadą bei Abu Dabį, o Vakaruose mažai žiniasklaidos aprašyti išpuoliai padarė ženklių nuostolių Saudo Arabijos naftos ekonomikai. Irano dronai ir raketos smogė naftos perdirbimo įmonėms, logistiniams centrams ir net tanklaiviams jūroje.
Ukraina savo ruožtu pateikia įrodymų, kad dronai kamikadzės fiksuoti šalies teritorijoje ir ypač baiminamasi, kad jie yra ir bus naudojami prieš civilius taikinius, tai tik padidintų civilių aukų skaičių. Taip pat nerimaujama, kad šie dronai gali smogti Ukrainos artilerijos pozicijoms ar net raketinėms sistemoms. Būtent dėl to esą labai svarbu, kad Ukraina kuo greičiau gautų modernias oro gynybos sistemas NASAMS.
Principinė kova
Yale universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis karą tarp Rusijos ir Ukrainos apibūdina kaip karą tarp nihilizmo ir demokratijos.
Ukrainos pergalė, anot jo, įtvirtintų savivaldos principą, padėtų tęstis Europos integracijai, įgalintų Vakarus veiksmingiau atsakyti į svarbiausius XXI amžiaus iššūkius. Tuo tarpu Rusijos pergalė reikštų genocidinės politikos tąsą Ukrainoje, Europos subordinaciją ir apskritai sunaikintų geopolitinės Europos viziją. Kitaip tariant, anot T. Snyderio, šiandien vyksta kova dėl to, kokiais principais bus paremtas XXI amžius.
Šiandien Ukraina Vakarams yra tas pats, kas Čekoslovakija buvo 1938 metais. Anot T. Snyderio, jei Vakarai nebūtų tada nacių Vokietijai atidavę Čekoslovakijos, Hitleris nebūtų įgavęs pagreičio, kuris suteikė jam sąjungininkų ir įbaugino oponentus. Sovietų Sąjungai būtų buvę sunkiau pateisinti savo aljansą su Hitleriu, o Čekoslovakijos ginklų Vokietija nebūtų galėjusi panaudoti prieš Lenkiją, kas būtų lėmę ir tai, kad Prancūzija bei Jungtinė Karalystė būtų turėjusios daugiau laiko pasiruošti karui.
Svarbu atkreipti dėmesį į T. Snyderio įžvalgą, kad fašizmas prievartą iškelia aukščiau racionalaus proto, tai fašizmą galima įveikti tiktai jėga. Nuo kitų fašistinių režimų Putino režimas skiriasi tuo, kad jis siekia ne mobilizuoti, o demobilizuoti piliečius piršdamas mintį, kad nėra nieko tikro ir nėra jokių institucijų, kuriomis galima pasitikėti.
Būtent toks nihilizmas, išplaunantis ir vertybinį demokratijos pamatą, kelia pavojų ir Vakarų demokratijoms. Ukrainos pasipriešinimas tam, kas atrodė kaip viską šluojanti jėga, priminė pasauliui, kad demokratija nėra apie susitaikymą su neva parašytu istorijos verdiktu, o pastanga kurti istoriją, siekti įkūnyti vertybes nepaisant imperijos svorio, oligarchijos ir propagandos.
Parengė Neringa BUTKEVIČIŪTĖ pagal Vilniaus politikos analizės instituto medžiagą
