Karas Ukrainoje parodė, kad kariaujama ne tik ginklais, bet ir informacija. Pastaroji kartais net svarbesnė už šūvį. Labai svarbu nepasiklysti informacijos sraute, gebėti atsirinkti tai, kas svarbiausia, atskirti netikras žinias. Tokią galimybę rajono laikraščio skaitytojams suteiks naujas projektas „Arti–toli“.
Šių metų pusė atskleidė, kad tai, kas atrodė mums tolima, ir vykstantis karas Ukrainoje už tūkstančių kilometrų, lyg ir Lietuvos tiesiogiai neliečia, gali labai greitai atsirasti ant mūsų slenksčio. Tvirta pilietinė pozicija, nepritarimas karo veiksmams – tai būdai, kuriais galime prisidėti šioje viso pasaulio kovoje už pergalę prieš blogį.
Naujo projekto straipsniuose skaitytojai ras politikos analitikų parengtą informaciją ir įvykių Ukrainoje, visame pasaulyje analizę. Kaip šiandien gyvena, pasakos patys ukrainiečiai iš Ukrainos miestų, ir tie, kurie prieglobstį surado pas mus.
Ar galimas perversmas Kremliuje?
Johns Hopkins School of Advanced International Studies profesorius Sergejus Radčenko svarsto perversmo Kremliuje galimybę. Jo teigimu, Boriso Jelcino Rusija buvo santykinai atvira ir demokratinė valstybė, leidusi tam tikro laipsnio politinę konkurenciją, o tuo tarpu Putino represijos prieš bet kokią opoziciją ir įtvirtintas autoritarinis režimas skatina atsigręžti į sovietinius laikus bandant svarstyti, kas galėtų lemti perversmo sėkmę arba žlugimą. Anot jo, istorija šiuo atveju neįkvepia. Aukščiausiems pareigūnams pavyko mobilizuotis nuverčiant Nikitą Chruščiovą, tuo tarpu kiti valdžią užėmė pasinaudodami laikotarpiu, kai nebūta aiškaus valstybės vadovo.
Šiandien, anot eksperto, sekti vidines kovas Kremliuje sudėtinga, nes politiniai aljansai galios viršūnėje kinta sparčiai ir yra priklausomi nuo tikėtinos sėkmės apskaičiavimo. Dauguma žaidėjų savo ruožtu apskritai linkę laikytis nuošalyje stebėdami situaciją. Kartais machinacijos neduoda jokio rezultato ir tai gali lemti, kad nepaisant visų klaidų ir piktnaudžiavimo lyderis išliks poste ir pasitrauks iš jo tik miręs natūralia mirtimi. Putinui, anot S. Radčenko, toks scenarijus priimtiniausias.
Galimi Putino įpėdiniai
Buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas griebėsi genocidą skatinančios retorikos vien tam, kad išliktų svarbus, bet niekas į jį rimtai nežiūri. Kaip kandidatas minimas Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas. Jo pozicijas stiprina tai, kad kontroliuojama Dūma bus svarbi post facto teisėtai pripažįstant bet kurį po Putino ateisiantį lyderį. Tamsiuoju arkliuku vadinamas premjeras Michailas Mišustinas, kuris yra gabus technokratas, laviruojantis tarp skirtingų stovyklų. Buvęs premjeras Sergejus Kirijenko, kurį Putinas paskyrė prižiūrėti okupuotas Ukrainos teritorijas, taip pat dalyvauja įpėdinystės žaidime, kaip dalyvauja ir buvęs Putino apsaugininkas, o dabar Nacionalinės gvardijos galva Viktoras Zolotovas. Minima ir kito buvusio apsaugininko ir dabartinio ypatingųjų situacijų ministro Aleksandro Kurenkovo pavardė. Tarp pretendentų S. Radčenko mini ir Putino patikėtinį, „Wagner“ grupuotę kontroliuojantį oligarchą Jevgenijų Prigožiną ir Čečėnijos lyderį Ramzaną Kadyrovą.
Anot profesoriaus, analitikai negali nuspėti, ar pralaimėjimai Ukrainoje išvers Putiną iš posto. Be to, jo įpėdinis gali tęsti karą arba iš inercijos, arba dėl flirto su ultranacionalistinėmis jėgomis. Tačiau, jei Putinas kristų, pasaulis privalo pasinaudoti atsiversiančia galimybe atnaujinti derybas su Rusija dėl pasitraukimo iš Ukrainos. Rusija po Putino, rašo S. Radčenko, gali būti autoritarinė, tačiau svarbiausia, kad ji nebūtų tęsianti savo agresyvią ir į kitų valstybių suverenitetą besikėsinančią užsienio politiką.
Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas Wood teigia, kad kaip ir Sovietų Sąjunga, Rusija yra kolonijinė imperija, kurioje provincijos subsidijuoja centrą, o ne atvirkščiai. Nafta, dujos, kviečiai, mediena, deimantai – Maskva viską pasiima, o provincijos neturi didelių ekonominių paskatų likti lojalios centrui. J. Šveco teigimu, Vakarai neturėtų siekti Rusijos subyrėjimo ir turėtų leisti patiems Rusijos gyventojams viską išsiaiškinti. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į jo mintis, kad Vakarai taip pat ir neturėtų baimintis, jog Rusijos subyrėjimas neišvengiamai reikštų Balkanų etninių valymų scenarijų. Anot J. Šveco, kaip ir Sovietų Sąjunga subyrėjo sąlyginai taikiai, taip ir Rusijai šiandien gali atsitikti tas pats provincijoms sukant savo keliu.
Mobilizacijos pasekmės
Žurnalo „Foreign Policy“ nacionalinio saugumo ir žvalgybos reporterė Amy Mackinnon rašo, kad mobilizacija Rusijoje reiškia tai, kad į karo mėsmalę dažniausiai siunčiami etninių mažumų atstovai. BBC Rusijos tarnyba rugsėjo pabaigoje skelbė, kad iš 6 000 oficialiai patvirtintų Rusijos karių žūčių daugiausia netekčių fiksuojama Dagestane, Buriatijoje, Krasnodare, po daugiau nei 200 mirčių regionui. Tuo tarpu Maskvos regione, kuriame gyvena maždaug dešimtadalis visų Rusijos gyventojų, fiksuotos tik 15 karių žūtys.
Kas laukia?
Yale universiteto istorijos profesorius Timothy Snyderis karą tarp Rusijos ir Ukrainos apibūdina kaip karą tarp nihilizmo ir demokratijos. Ukrainos pergalė, anot jo, įtvirtintų savivaldos principą, leistų tęstis Europos integracijai, įgalintų Vakarus veiksmingiau atsakyti į svarbiausias XXI amžiaus problemas. Tuo tarpu Rusijos pergalė reikštų genocidinės politikos tąsą Ukrainoje, Europos subordinaciją ir apskritai sunaikintų geopolitinės Europos viziją.
International Centre for Defence and Security ekspertas Graeme‘as P. Herdas svarsto, kaip „geriausia antra pasaulio armija“ tapo antra geriausia Ukrainoje ir kokio karo scenarijaus galima tikėtis. Kiekvienas iš trijų jo piešiamų scenarijų reiškia ir skirtingus padarinius Europos ir globaliai saugumo architektūrai.
Dviprasmiški branduoliniai grasinimai didina katastrofos riziką. Iki šiol Rusijos branduolinė doktrina nuosekliai tvirtino, kad Maskva branduolinį ginklą panaudotų tik tada, jei kiltų pavojus valstybės egzistencijai, o ne „teritoriniam integralumui“. Analitikė Patricia Lewis kelia klausimą, ar Putinas yra pasiryžęs panaudoti branduolinį ginklą. Putinas bandė vaizduoti, kad branduoliniai grasinimai yra Rusijos atsakas ekonominėms sankcijoms, tačiau už Rusijos visa tai suvokta kaip Rusijos grasinimas pirmai imtis branduolinio smūgio.
Tai, anot ekspertės, ypatingai pavojinga situacija, nes dviprasmiški signalai gali atvesti prie klaidingų interpretacijų ir eskalacijos. Putino grasinimai branduoliniu ginklu pirmiausia nukreipti ne prieš pačią Ukrainą, o prieš Vakarus, ypatingai NATO, kad jie būtų atgrasyti nuo paramos Kijevui. King‘s College London karo studijų profesorius emeritas Lawrence‘as Freedmanas taip pat aptaria ir dvi esmines klaidas, kurias, anot jo, padarė Putino režimas. Visų pirma, nuo vasario pabaigos iki balandžio, kai vyko derybos, Rusijos pusė nesugebėjo patvirtinti, kad Ukrainos nuolaidos atvestų prie Rusijos pasitraukimo. Priešingai, Rusija įvykdė nusikaltimus prieš civilius gyventojus, tai Kijevui atskleidė, jog Maskvos žodis yra bevertis.
Be to, Putinas prašovė ir skelbdamas energetinį karą Europai. Taip, išteklių kainos išaugo ir europiečiai susidūrė su ekonominiais iššūkiais, tačiau atsakas buvo visiškai priešingas nei tikėjosi Putinas. Užuot nusigręžę nuo Ukrainos, Vakarai ėmė ieškoti būdų, kaip sumažinti priklausomybę nuo Rusijos.
„The Spectator“ apžvalgininkas Paulas Woodas rašo, kad karo pradžioje jam buvo perduotas Ukrainos žvalgybos darytas telefoninio pokalbio įrašas, kuriame Rusijos branduolinės bazės Sibire karininkas savo giminei Kijeve reiškia baimę dėl to, kad Putinas gali ryžtis branduolinei atakai. Karininkas kalba, kad jam duotos trys valandos tam, kad branduolinis ginklas būtų parengtyje.
Ukrainos generolas P. Woodui teigė, kad iškart įrašas nebuvo viešinamas baiminantis sukelti paniką. Rusija galbūt būtent to ir siekė. Galbūt karininkui buvo įsakyta skambinti žinant, kad pokalbis bus perimtas Ukrainos žvalgybos. Kitas variantas, anot P. Woodo, yra toks, kad įrašą suklastojo Ukrainos sąjungininkai. Trečias variantas, kad Putinas iš tiesų yra linkęs pasitelkti branduolinį ginklą, ypatingai matydamas, kad visa Rusijos karinė galia Ukrainoje tebuvo Potiomkino kaimas.
Parengė Neringa Butkevičiūtė
