Esu tos kartos žmogus, kuris prisimena vaikystę gimtajame daugiabučiame name, nedideliame vidurio Lietuvos mieste. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje beveik nieko nestebino tai, kad vienos laiptinės butų gyventojai žinojo vieni kitų vardus, pavardes ir būdavo kviečiami kartu švęsti Naujuosius metus, kitas kalendorines ir šeimos, asmenines šventes. Ne paslaptis būdavo ir kaimynų įpročiai, darbo užmokestis, šeimų santykiai, vaikų sėkmės ir nesėkmės. Tuo laiku savęs neklausiau, kodėl taip buvo, priėmiau kaip savaime suprantamą duotybę. Dabar aiškiai suprantu, kad, viena vertus, tokia kaimynystė buvo graži, bet, antra vertus, ir atgrasi. Pernelyg stipriai ji buvo susijusi su valdžios tikslu palikti žmogų be jokio asmens privatumo ir laisvės.
Prieš trejus metus nuvykęs į Nidą ir išsinuomojęs kambarį, greitai supratau, kad sovietiniais laikais pastatytas viešbutis irgi buvo skirtas išrauti bet kokiai individualybės ir erdvės asmeniškumo jausenai. Išėjęs į kambario balkonėlį ir kiek persisvėręs per jį, teoriškai galėjau nesunkiai matyti, kuo užsiima mano atostogų vietos kaimynai. Net anais laikais beveik privalomos ir kone vienintelės sovietiniam žmogui leistos vasaros kelionės prie jūros metu nebuvo leidžiama atgauti žmogiškąjį orumą.
Gerokai vėliau, amžių sandūroje, studijuodamas Vilniuje, buvau išsinuomojęs butą viename sostinės miegamųjų rajonų. Ten kaimynų vardai jau buvo paslaptis – niekas tuo laiku nesidomėjo, kas vyksta už sienos, po grindimis ar virš lubų. Laukinio kapitalizmo eroje tai būtų buvę nešiuolaikiška ir nekorektiška. Vėlgi, iš pirmo žvilgsnio, tokia nuostata kaimynų atžvilgiu lyg ir dovanojo tik paties sau nusistatomas privatumo ribas, bet ir tada nujaučiau, kad kažkas ir tuo laiku buvo negerai. Nebeliko saugumo jausmo, kuris paprastai siejamas su kaimynyste. Pavyzdžiui, gyvenant vienam ir atsitikus komunalinei avarijai, pagalbos galėjai tikėtis tik iš pagalbos tarnybų, kurių automobiliai į įvykio vietą tais laikais tikrai neskubėjo.
Pagaliau dar vienas tokio hiperprivatumo aspektas susijęs su asmens anonimiškumu, iš tiesų reiškiančiu bet kokios atsakomybės stoką ir laisvą valią elgtis taip, kaip padoriems žmonėms nedera. Pakakdavo po ilgų žiemos mėnesių žvilgtelėti pro langą žemyn ir pamatydavau visą šaltojo sezono „derlių“: nuorūkas, bulvių traškučių pakuotes ir tuščius butelius.
Vakarietiškai gyvenant tik tris dešimtmečius, labai ilgu tokio sąmoningumo, kuris reikštų aiškios privatumo ir viešumo ribos nubrėžimą – santykius su kaimynais be pykinančio kišimosi į svetimus reikalus, bet ir aiškaus suvokimo, kad gyvename tame pačiame miesto name, kuriame yra padoriai numanomos taisyklės, pradedant pasisveikinimu kieme, trumpu pokalbiu apie orus ir baigiant tam tikru bendrumo jausmu, reiškiančiu, kad esame atsakingi ne tik už save, bet ir už netoli gyvenančius žmones.
Galime keikti vartotojų visuomenę į valias, tačiau šviesaus atminimo filosofas Arvydas Šliogeris, kalbėdamas šia tema, turbūt primintų savo teiginius apie tai, ką asmenybei reiškia privati nuosavybė. Sovietinė sistema iš mūsų buvo atėmusi esminę nuostatą, kad žmogus save šiame pasaulyje įtvirtina atsakingai įgydamas ir turėdamas daiktų, būstą ir kitokį privatų turtą. Kas atsitinka, kai iš asmens jis atimamas, gali pasakoti senoliai, dar menantys Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio represijas, todėl labai pageidaujamas elgesys kaimynų atžvilgiu būtų toks, kuris reikštų, kad kito asmens nuosavybė yra gerbiama ir į ją niekas nesikėsina. Iš pagarbos kito turtui vėliau randasi pagarba ir kaimyno gyvenimui, jo laisvei ir privatumui, nereiškiančiam savęs izoliavimo nuo bendro daugiabučio, gatvės, rajono ir miesto, kuriame gyvename.
