Audrius Skačkauskas jau šiek tiek pažįstamas rajono laikraščio skaitytojams, maždaug prieš metus pristatyta jo pirma knygelė. Tiems, kurie naudojasi populiariuoju feisbuku, Audrius gerai pažįstamas iš įvairių gyvenimiškų pastebėjimų, situacijų komentavimo, turinčio didelį būrį jo paskyros sekėjų ir stebėtojų.
Atsikratęs alkoholizmo ir kitokių priklausomybių, šiandien Audrius jau trijų knygelių „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ autorius. Trečios knygos bendraautorė – Audriaus žmona Aušra Giedrimaitė.
Apie 15 metų radijo ir televizijos žurnalistu dirbęs panevėžietis šiandien turi mažytį, kaip pats sako, versliuką – Panevėžio žemdirbių turguje įkūrė „Blusturgiuką“, kur prekiauja įvairiomis maloniomis smulkmenomis, senienomis, antikvariniais daiktais. O rašymas jam tapo savotiška terapija.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Rodos, neseniai kalbėjomės po pirmos Tavo knygos premjeros. Ir štai per metus – dar dvi, lyg burtų lazdele pamojus, išvydo pasaulį. Ar tai buvo organiškas ir planuotas veikimas, o gal išprovokuotas?
Seniai nieko neplanuoju, net savaitės į priekį. Kiek turėjau visokiausių gyvenimo planų ir svajonių, dažniausiai jos suduždavo į šipulius arba iš dangaus viską suplanuodavo atvirkščiai. Todėl visos mano knygos nėra jokio plano dalis. Ar jos išprovokuotos? Labai geras pastebėjimas. Turbūt. Išprovokuotos meilės, noro kalbėti apie tai, ką dažniausiai vyrai nutyli. Išprovokuotos ieškant šiame sudėtingame pasaulyje gėrio apraiškų, nes blogį mes greičiau ir ilgesnį laikotarpį fiksuojame, o su meile, gėriu, atjauta sudėtingiau.
Išprovokuotos mano priklausomybių, apie kurias norėjau parašyti, kad žmonės, sergantys priklausomybių ligomis, žinotų, kad išeitis yra. Knygas išprovokavo ir onkologija, nes pastebėjau, kad šia liga sergantys labai dažnai užsidaro savyje, ypač vyrai. Norėjau pramušti šią tylos sieną.
Bet labiausiai mane provokuoja rašyti mintys, kurios nežinia iš kur atsiranda mano galvoje ir yra susijusios su realiais žmonėmis, jų istorijomis ir jausmais. Negaliu jų atsikratyti kitaip, tik atiduodamas skaitytojams.
Tavo viešos išpažintys užkrėtė ir Tavo mylimąją. Trečia knygelė jau bendra su Aušra Giedrimaite, Tavąja žmona. Papasakok, kaip čia atsitiko.
Viskas įvyko spontaniškai. Aušrytė dažnai lydėdavo mane į knygų pristatymus, nes turiu sveikatos problemų, ir kartais ji geriau pastebi nei aš, kada man gali kažkas atsitikti. Susitikimuose daug kalbėdavau apie ją, nes ji yra labai didelė ir nuostabi mano gyvenimo dalis. Naujo gyvenimo, kurį ji su mano mama padėjo man surasti.
Po mano monologų per pristatymus visada prašau klausimų, nes man svarbus atgalinis ryšys su esamais ir būsimais skaitytojais. Buvo netikėta ir net juokinga, kai manęs beveik nieko nebeklausdavo, o visi susirinkę turėjo aibę klausimų Aušrytei. Kadangi mano skaitytojų ratas susideda iš 95 procentų moterų, tai joms buvo labai įdomu, kodėl ji nutarė paaukoti kelerius savo metus beviltiškam alkoholikui ir lošėjui. Kaip elgėsi visokiausiose situacijose. Ir ką joms daryti, nes turbūt kiekvienoje giminėje yra panašių problemų.
Aš labai sunkiai rašiau trečią knygą ir net abejojau, ar jos reikia. Man kažko joje trūko ir staiga vieną vakarą nušvito mintis. Prisiminiau susitikimus ir skaitytojų susidomėjimą kita gyvenimo puse per Aušrytės matymo prizmę. Labai atsargiai vakare geriant arbatą aš jai pasiūliau parašyti, kaip ji jautė, matė, išgyveno tą laikotarpį su manimi.
Pasirodo, ji irgi apie tai galvojo, bet nedrįso prisipažinti. Ir šis rašymas tapo jai puikia terapija. Ji parašė daug daugiau, nei aš tikėjausi ir galvojau. Atvėrė sielą kaip aš ir man skaitant jos tekstus, net oda šiurpdavo nuo atvirumo. Radosi dvi išpažintys vienoje knygoje su humoro intarpais, kad mažiau skaitytojams reikėtų šniurkščioti.
Jūsų duetas pristatyti knygelių kviečiamas į daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Kur jau buvote? Kokie įspūdžiai? Kur dar norėtumėte nuvykti?
Iš didelių miestų buvome tik gimtajame Panevėžyje ir Klaipėdoje. Tenesupyksta miestų gyventojai, bet labiausiai mums patiko mažuose miesteliuose ir net kaimuose, kur susirinkdavo vos 5–6 žmonės. Ten pajausdavome didžiausią artumą, nuoširdumą ir gaudavome tokių klausimų, kad net pasimesdavome, bet nuo to buvo dar nuostabiau.
Labai norėtume apvažiuoti artimiausius miestelius ir kaimus. Tas nedideles bibliotekas, kurios yra ne tik knygų namai, bet ir vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Į planus įrašytas Kupiškis, Pasvalys, Biržai, tegul tik pakviečia. Mes su malonumu rasime laiko.
Ieškantiems šviesos, meilės tampate savotiškais guru. Ar jaučiate atsakomybę tiems žmonėms, kurie jumis pasitiki, klausia patarimo, kaip išbristi iš duobės. Būna išklausyti, paguosti, ir sužinote, kad žmogus, kuriam stengėtės padėti, vėl krito į tamsą.
Niekada nesutiksiu su jokiomis etiketėmis savo atžvilgiu. Nepykite. Nesu nei guru, nei mokytojas, nei influenceris (nuomonės formuotojas) ir, neduok Dieve, kad man kada nors aptemtų protas ir taip prisistatyčiau. Tai puikybė, o aš jau 9 blaivūs metai su ja kovoju. Kažkada įsivaizdavau, kad žinau ir sugebu viską. Buvau populiarus ir žinomas, bet tai man davė tik ligas ir netektis. Stengiuosi būti tiesiog žmogumi, kuris gali papasakoti savo istorijas. O jos gal gali padėti kitiems atrasti savo kelią ir jausmus.
Taip, į mane, ypač po knygų atsiradimo, kreipiasi daug žmonių. Kasdien sulaukiu bent vienos žinutės ar skambučio. Seniau lėkdavau padėti visiems ir sudegindavau save, o žmogui nepagerėdavo. Gal jis būdavo nepasiruošęs, gal aš ne taip elgiausi ar ne tuos žodžius parinkau. Labai pavargau ir pats buvau ant atkryčio ribos. Tada daug klausinėjau žmonių, kurie taip pat padeda kitiems. Išmokau negyventi kitų gyvenimo, nestatyti pagalbos kitam aukščiau šeimos ir negelbėti viso pasaulio.
Dabar stengiuosi perduoti tik žinią, kad bet kokia didžiausia problema gali būti, jei neišsprendžiama, tai bent sumažinama. Kalbuosi su tais, kurie tikrai nori pakeisti gyvenimą, ir nebeatsiliepinėju į girtų žmonių skambučius, kurie dažniausiai verkia krokodilo ašaromis, nori būti paguosti, bet nieko patys nedaro. Vėžys mane sustabdė ir davė laiko limitą, kurį turiu išnaudoti protingai. Su kai kuriais palaikome draugiškus ryšius, bet stengiuosi negyventi už juos, nesikišti ir nekritikuoti. Turime su Aušryte kelis geriausius draugus ir mums to užtenka.
Kaip į Jūsų abiejų besąlyginį atvirumą viešumoje žiūri kiti šeimos nariai – tėvai, broliai, vaikai?
Pirmiausia į mano atvirumą sureagavo Aušrytė, nes daug rašiau apie jausmus ir meilę jai. Ji jautėsi nepatogiai ir net mane ramindavo, bet vėliau pamatė, kad tas atvirumas užkrečia kitus žmones gėriui ir daugiau pastabų nebegaudavau.
Mama tik džiaugėsi, kad tapau geresnis ir mažas pavyzdys kitiems. Žinau, kiek ji patyrė skausmo, vaduodama mane iš dugno, todėl nemeluodamas rašiau apie jos gerumą.
Su giminėmis buvo sudėtingiau. Vieni nesuprato, kam to reikia, kiti net supyko, pasirodžius knygoms, kuriose parašiau apie savo asmeninį gyvenimą, bet turbūt užkliudžiau ir kitus, o jie tam nebuvo pasiruošę. Jei kalbi labai atvirai, tai visada gali užkliudyti žmones, kurie nenori būti tavo pasakojimų dalimi. Dabar stengiuosi to vengti arba visada atsiklausiu žmogaus, apie kurį rašau. Bet ten buvo kita situacija. Rašiau apie savo mirusį tėtį ir atsiklausti nebuvo ko. Nežinojau, kad jo giminė nebus patenkinta tuo, kaip aš jį prisimenu. Atsiprašau.
Tarp gausybės teigiamų dalykų, gerų emocijų ir patiktukų socialiniuose tinkluose prasprūsta ir ne tokių malonių, o gal ir įžeidžiančių komentarų. Kaip reaguojate?
Seniau labai nervinausi ir net puldavau su komentatoriais ginčytis. Paskutinį netiesą rašantį ir pastoviai dergiantį komentatorių net norėjau paduoti į teismą. Bet apsigalvojau, nes supratau, kad tokius komentarus rašo sužeisti žmonės. Dvasiškai jie yra nukentėję galbūt dar vaikystėje arba dabar įklimpę į priklausomybes, negali skaityti tiesos, kuri susišaukia su jų gyvenimu. Jie bijo sau prisipažinti ir tada pyksta ant kitų.
Dabar pasimeldžiu ir paprašau Dievo, kad mane išmokytų jiems atleisti. Dar ne visada pasiseka, bet ir nesiruošiu tapti šventuoju. Niekada nenusileisčiau žmogui, kuris paliestų žodžiu ar veiksmu mano mylimus žmones. Mane galima, o už juos visada kovočiau.
Kokio dydžio knygų serialas dar gali išsirutulioti su tuo angelu, kuris, atrodo, jaukiai ir saugiai įsitaisęs ant Tavo peties?
Nežinau, ar jam jauku ant mano peties. Kartais nuo kito peties jį pabaksnoja mano velniukas ir tada jie aiškinasi santykius mano galvoje, kol juos abu maldomis nuraminu.
O jei rimtai, tai nieko nežinau. Bijau tik nusibosti, todėl apie kitą knygą net nemąstau. Tekstai rašomi, bet gula į stalčių arba atsiranda feisbuke. Noriu pailsėti, palaukti, gal Dievulis dar atsiųs kokių nors minčių ar projektų. Esu atsidavęs Jo valiai.
Žinau, kad pagal mano pirmąsias knygas vienas teatras rengiasi statyti spektaklį, bet tegul tai dar būna paslaptis, nes planai dažnai linkę sugriūti ir sudužti.
Audriaus Skačkausko rašinių su rubrika „Iš gyvenimo“, skirtų „Kupiškėnų minčių“ skaitytojams, laukite artimiausiuose šeštadieninio laikraščio puslapiuose.