Dar tik įkopėme į rugpjūtį, tačiau keli šios savaitės rytai netikėtai padvelkė rudeniu. Gal todėl, kad ankstyvi jie buvo vėl grįžus į įprastinį gyvenimo ritmą. Ilgas poilsio periodas tarsi išmetė iš nesibaigiančios rutinos „darbas – namai“. Iš šalies viską stebint matyti, kad įvykių ir aktualijų rajone netrūko. Kartais taip gera nuo viso to nors trumpam atitrūkti ir pagyventi ramiau. Tik ne per ilgai.
Kas paneigtų, kad atostogos – puikus laikas. Kaip pavyksta, taip jas kiekvienas ir išnaudoja. Vieniems jos neįsivaizduojamos be jūros ir jos kvapo, kitiems užtenka pasipliuškenti ežere. Smagu, kad teko ir jūros bangų mūša pasidžiaugti, ir vietinių vandens telkinių teikiamais malonumais pasinaudoti. Juk vasara be maudynių – ne vasara. Tik itin karštais orais šiais metais poilsiautojų ji nelepina.
Nusiskundimų dėl menko turistų skaičiaus teko išgirsti ir viešint kaimyninėje Latvijoje. Apgyvendinimo paslaugas teikianti moteris pasakojo, kad pernai atostogų sezono įkarštyje užėję į parduotuvę latviškai kalbant mažai tegirdėdavai – vien lietuviai, vokiečiai, lenkai. O šie metai išskirtiniai. Poilsiautojų iš kitų šalių mažai. Gal mes, lietuviai, taip jau įpratę esame, kad prie jūros važiuoti oras privalo būti idealus, būtina ištiesus kojas prieš saulę pasiskrudinti ir bangose pasipliuškenti. Ramiai vaikštinėjančių pajūryje žmonių kai apniukę ar juolab lietinga, mažai sutiksi. Nebent senjorai, daugiausia – užsieniečiai. Jiems devyniolikos laipsnių šiluma netrukdo į jūrą įlįsti ar su šiaurietiškomis lazdomis smėlėtu paplūdimiu pasivaikščioti.
Teko apsistoti ir vienoje kaimo turizmo sodyboje, Žemaitijos krašte. Svečių namuose Rambyno kalno papėdėje kitataučių nesigirdėjo. Vien tėvynainiai, kurie jei jau ilsisi, nori absoliutaus komforto. Tuo tarpu viena vokiškai kalbanti solidaus amžiaus pora pailsėti atvyko kemperiu.
Stebint juos, besimėgaujančius ramiu liepos vakaru prie puodelio kavos ir paskiausiai iš visų sodybos svečių atsikėlusius sekmadienį jau beveik prieš vidurdienį, pagalvoji, kuris gi statistinis Lietuvos pensininkas galėtų sau leisti tokį malonumą.
Be abejo, negali sakyti, kad visas jų laisvalaikis vasarą – tik sodai ir daržai. Žmonės keliauja, lanko gražius šalies kampelius, tačiau kiek jų turi galimybę išvykti pailsėti į tolimą užsienio valstybę? Tikrai labai nedaug. Smagu, kai visą gyvenimą „aręs“ žmogus gali sau leisti mėgautis oria senatve negalvodamas apie tai, kaip išdėlioti savo varganą pensiją, kad viskam užtektų.
Pamatyti svečių šalių grožį, susipažinti su kitų tautų kultūra, tradicijomis, be abejo, labai įdomu ir vertinga. Tačiau labai graži ir mūsų Lietuva. Tą teko pajusti keliaujant nuostabiu maršrutu palei Nemuną, Jurbarko krašte lankant įspūdingas pilis ir kopiant į aukštus piliakalnius bei grožintis nuo jų atsiveriančiais vaizdais. Jei nevažiavote labai senu, vadinamuoju Rojaus, keliu, būtinai išbandykite. Tai vienas vaizdingiausių kelių Lietuvoje, apsuptas kerinčio kraštovaizdžio, vienoje pusėje – Nemunas, kitoje – dvarai, pilys, piliakalniai.
Esant galimybei verta aplankyti ir Rambyno kalną Pagėgių savivaldybėje, o pažintį su šiuo kraštu užbaigti nepaprastą įspūdį paliekančiame Ventės rage – pusiasalyje prie Kuršių marių, garsiame savo paukščių žiedavimo stotimi. Geriausiai tik marių vėjas gali iš galvos išpūsti visas negatyvias mintis. Tik labai greitai jas vėl susirinkti tenka. Nepastebimai prašuoliavusios atostogas, deja, visada baigiasi.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ