Šiandien keistokas jausmas apėmė. Nepaisant veik bendro choro apie tai, kad praėjusiąją savaitę įvykusio referendumo dėl pasitraukimo iš ES pasekmės britams „yra neprognozuojamos“, „chaosas purto rinkas ir spaudžia svarą“, „Škotija, Londonas ir Šiaurės Airija dabar atsiskirs nuo Jungtinės Karalystės, nes šioms teritorijoms ES – visai nieko“, „britų politikai, atsistatydinus premjerui Davidui Cameronui, slapstosi neturėdami troškimo vadovauti Jungtinės Karalystės ir Briuselio skyrybų procesui“, „o eiliniai britai renka peticijas ir skambina balsavimą organizuojančioms institucijoms, pageidaudami balsuoti dar kartą…“ Taigi, nepaisant viso šio pagrįsto ir visuomeninėmis pasakaitėmis grįsto ūžesio, man kažkaip atrodo, kad britai – kelių šimtų metų demokratijos šalis susitvarkys ir su savuoju referendumo sprendimu, ir su šoku, ir net su smingančiu biržose svaru.
Paradoksalu, tačiau man didesnį nerimą kelia „mūsiškiai“ (jeigu jau mes liekame ES) – politikai, šiandien viešojoje erdvėje atstovaujantys mūsų visų politiniam blokui ir ryžtingais veidais raginantys britus kuo greičiau trauktis.
Jeanas Claude’as Junckeris – Europos komisijos pirmininkas, Frankas Walteris Steinmeieris – Vokietijos užsienio reikalų ministras (regis, jo viršininkės Angelos Merkel požiūris – daug nuosaikesnis), Francois Hollandas – Prancūzijos prezidentas. Dar kažkokie aukšti bičai iš Italijos, Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo, kurie susirinkę Berlyne kartu su vokiečiais ir prancūzais buvo pristatyti kaip „ES šalių – kūrėjų atstovai“. Kas čia per formatai? Naujos ES šalių – narių kvalifikuotos jėgos branduolio paieškos (aritmetiškai lyg ir nesueina)?
O gal čia iš kliedesio apie Prancūzijos įtaką pasaulyje neišsivaduojančio Hollando pastangos sucementuoti naują „Berlyno ir Paryžiaus lyderystę ES“? Hollandas, kuris, anot Rusijos liberalios politologės Lilijos Ševcovos, net Prancūzijoje nesugeba susitvarkyti, dabar be britų ES kurs prancūzišką lyderystę. Tiesa, podraug su Angela Merkel – kolegė visgi vadovauja stipriausiai bloko ekonomikai. Nes dėl prancūziškos ekonomikos kol kas – prasti reikalai.
Visai nesusireikšmindamas, tačiau kišu trigrašį: aš, eilinis Lietuvos rinkėjas, kažkodėl nepamenu delegavęs didelius įgaliojimus svarstyti ES ateitį po „Brexit“ Hollandui, Steinmeieriui ar Merkel. Juo labiau – kažkokiam Junckeriui, kuris vadovauja Europos Komisijai išvis be tiesioginės rinkimų procedūros. Ir per kelerius metus spėjo pagarsėti, kad jo komanda briuselinę ES komisiją pavertė uždaresne institucija. Be to perskirstė ES 2014–2020 m. anksčiau patvirtinto biudžeto asignavimus, pasikišo po savo sėdyne išteklius, vertus 350 mlrd. eurų ir pavadintus „Junckerio fondu“ (oficialiai – „European Fund for Strategic Investments“, EFSI), ir dabar dalija projektams, kurie esą turi reanimuoti ES ekonomiką.
Ar pamenat kalbų apie EFSI, kada 2012–2013 m., svarstant ES finansinę perspektyvą, būtų kalbėta apie specialų fondą Europos Komisijos prezidentui? Kuris tiesiogiai net nebuvo renkamas? Aš – ne.
Ima atrodyti, kad tiesioginė demokratija (bent panaši, kaip Jungtinėje Karalystėje) Briuselyje tampa keiksmažodžiu. Nes užkulisiniai susitarimai tarp šalių yra patogesni už ją. Piliečiams – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lietuvos – nieko nereikia aiškinti, kodėl p. Junckeris yra geriausias EK lyderis, nes galima sakyti, kad dabartinio pirmininko kandidatūra EK prezidento poste yra politinio kompromiso tarp šalių-narių rezultatas. O politinis kompromisas yra europinė vertybė. Ypač, po konkrečia sėdyne pakišus 350 mlrd. eurų.
Kada prieš keletą metų Varšuvoje apie tiesioginės demokratijos deficitą ES kalbėjo buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa (o nuskambėjo!), diduma tradicinių Europos kairiųjų ir dešiniųjų raukė nosį, tarsi būtų priartėję prie nuotekų valymo įrenginių. Dabar – po „Brexit“ – beveik tie patys trina rankomis: suprask: be Jungtinės Karalystės Europoje lengviau bus sutverti tikrą politinę federaciją.
Spėju – vėl su galimai mažiausiu ES šalių piliečių dalyvavimu, darant įtaką politiniams sprendimams, arba išvis – su jo imitacijomis. Kodėl? O todėl, kad patogu: nereikia jokių asmenybių, nereikia piliečių žinojimo, tik tamsūs užkulisiai, neaiškūs kompromiso paieškos formatai. Kada po sėdyne 350 mlrd. eurų – sunku geisti tiesioginės demokratijos.
Iš tikrųjų ne tiesioginės demokratijos formos kelia grėsmę visuomenei. Jos kelia problemas politikams, kurie įprato su rinkėjais bendrauti tik per tarpininkus ir tik tarpais tarp kadencijų dažniu.
Paklauskite apie tai lietuvių politikų, ar jie, valdydami struktūrinės Europos Sąjungos paramos pinigus, labai trokšta atskaitingumo ir tiesioginės demokratijos?
O paklausti viena ar kita proga vis tiek reikės: jeigu Jungtinė Karalystė pasitrauks kokiais 2018–2019 m., ES paramos srautai, tikėtina, bus apkarpyti. Todėl visai netrukus reikės mažinti apetitus.
Bet be tiesioginės demokratijos (tik kaip politinis kompromisas tarp įtakingų ir mažiau įtakingų ES šalių narių) tveriama ES federacija žlugs neišvengiamai ir greitai. Todėl ir kyla minčių, kad po „Brexit“ ES ir mūsų ES problemos yra daug gilesnės nei britų. Britai išsilaižys. O dėl mūsų ES viduje, deja, nebūčiau toks tikras.
——-
Autorius: Rytas STASELIS