„Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas. Buvau žioplas apsigavėlis, ir esu labai mažo protelio meškiukas“, – šiais Mikės Pūkuotuko posakiais galima apibūdinti daugelį aplink vykstančių reiškinių.
Prieš savaitę tautiečiai, supykdyti didelių prekių kainų, neva boikotavo prekybos centrus. Vieni tai darė iš vakaro prisipirkę visko trims dienoms į priekį. Antri vieną prekybos centrą pakeitė į kitą – nėjo į „Maximą“, bet krepšius tempė iš „Tau“ (mat mažesnis prekybos plotas jiems kelia aliuzijas į smulkųjį verslą). Boikotuotojai įsivaizdavo, kad tokiu būdu gąsdina verslininkus.
Tik ar nereikėjo protestuoti dar tada, kai buvo priimami sprendimai statyti didžiulius prekybos centrus miestų centruose. Tada ne vienas dabartinis protestuotojas plojo katučių, kai vienas po kito bankrutavo smulkusis verslas, užsidarė parduotuvėlės. Džiaugėsi, kad taip tiems spekuliantams ir reikia. Mėgaudamiesi patogumu viską nusipirkti po vienu stogu ir vos ne apskritą parą prekybos centruose nesuvokė, kad mažųjų parduotuvėlių genocidas didiesiems leido užsiauginti ragus ir manipuliuoti pirkėjais, kaip tik šie nori. Didieji per pastarųjų dienų boikotą tyliai kikeno į ūsą, o kai kurie ir atviru tekstu pirkėjus vadino durneliais: kur jūs dėsitės nėję į prekybos centrus. Kur jei ne prekybos centre po darbo galite įsigyti kad ir duonos kepalėlį? Ką reiškia trys nėjimo dienos, jei prieš jas ir po jų perkate kaip išprotėję. Vadinasi, turite iš ko. O jei dar išvystate stebuklingą žodelį „akcija“ – puolate kaip išbadėjęs šuo kaulą.
Sakote, netiesa? Praėjusį šeštadienį automobilių, žmonių ir jų pilnų krepšių užkimšta „Maximos“ teritorija tikrai buvo iškalbinga. Tokio antplūdžio, kokį sukėlė šeštadienis po protesto, net prieš Kalėdas nebūta.
Parduotuves, kuriose kainos mūsų piniginėms per didelės, boikotuojame nuolat, o ne tris dienas per metus. Juk neiname į „Dolce Gabana“ ir panašaus lygio prekyvietes, jei jos mums ne pagal kišenę. Neboikotuojame „Adidas“, kad jų treningai per brangūs, nes suvokiame, kad toks šuns kaukimas dangaus nepasieks, ir jų tiesiog neperkame. Tai neikime ir į maximas, jei jų kalafiorų ar pomidorų neįperkame. Užsiauginkime daržovių patys arba įsigykime jų iš pašalėse prekiaujančių močiučių – ir pigiau, ir ekologiškiau, ir gamtai nekenksminga.
Prakalbus apie gamtą ir jos teikiamą naudą, keistai atrodo vienas dalykas – miesto pakraštyje sodinamos naujos liepos, o jo centre augančios senosios – išniekinamos. Skelbiama, kad šiemet pirmą kartą bus surengtas Lietuvos metų medžio konkursas. Jo tikslas – ne tik išrinkti Metų medį, kuris atstovaus Lietuvai Europos metų medžio konkurse, bet ir pagerbti kitus vertingiausius šalies medžius, skleisti informaciją apie juos kaip regiono savitumo ir patrauklumo dėmenis.
Kalbant ciniškai, Kupiškyje vienbalsiai medžių konkurse laurus nuskintų centrinės gatvės liepos (jei tuos stulpus su trimis nupiepusiais lapeliais po genėjimo dar galima vadinti medžiais). Jei Kupiškį iki šiol miestelėnai ir svečiai vadino žaliuoju, tai dabar jo centras tapo pilkąja stuobrių zona. Ar ir šiemet vis dar madingi penkiasdešimt pilkų atspalvių?
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ