Šalteniai – kaimas prie pat Kupiškio rajono ribos. Čia belikusi viena ūkininko sodyba, todėl įžengus į vienišą vietovę laukuose sunku patikėti, kad kaimas turėjo gana spalvingą istoriją. Ji galbūt verta net archeologų dėmesio.
Apsigyveno šalia fermų
Nuo kryžkelės, kurioje susikerta keliai į Akmenius, Antašavą, Geležius ir Kupiškį, kuri žymi Kupiškio ir Panevėžio rajonų ribą, driekiasi Šaltenių kaimas. Netoli jo yra Miliūnai, Jauniūnai, Gudgalys, Ničiūnai, Pievoniškiai. Kaimas priklauso Subačiaus seniūnijai.
Įriedėjus į Šaltenius pamatysi vos porą sodybų. Vienos jų paveldėtojai emigravo į Jungtinę Karalystę, antroje – įsikūręs ūkininkas Valdas Alekna su šeima. Jis šiame kaime gyvena nuo 1986 metų, kai buvo pakviestas dirbti į vietinį „Vienybės“ kolūkį. Nuo to laiko ir pats pašnekovo gyvenimas tapo sėslesnis.
„Turėjau likti Vokietijoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip“, – apie savo praeitį ėmė pasakoti Oniūnų kaime gimęs Šaltenių gyventojas.
Paimtas į tarybinę armiją vyras buvo išgabentas į Vokietiją, kur dvejus metus dirbo vairuotoju. Jam teko vežioti žinomiausius generolus ir politikus.
1991 metais V. Alekna nusprendė imtis žemės ūkio ir buvusiuose kolūkio pastatuose pradėjo auginti gyvulius.
„ Aš už pajus pasiėmiau fermas ir vėliau visą kompleksą. Taip pradėjau dirbti. Dabar matau, kiek kainuoja iš naujo tokius pastatus pastatyti. Tad ar protinga buvo viską griauti?“ – svarstė Valdas.
Pats vyras apsigyveno Varnauskų giminės name. Jame vienu metu buvo kaimo mokykla, vėliau kolūkio bendrabutis.
Iš žemės lipa monetos
Paklaustas, ką žino apie Šaltenius, V. Alekna sakė, kad čia gyva likusi tik jo sodyba. Netoli yra senosios kaimo kapinaitės, saugomos valstybės, kuriose dar laidojami šio krašto žmonės.
Neseniai Šalteniuose gyvavo bene šešios sodybos. Vieną jų, Makštelės buvusius namus, pats Valdas padėjo įamžinti pasirūpindamas koplytstulpiu. Dabar čia ir likęs tik šis paminklas bei sodintas berželis.
„Nieko čia nebėra. Bet kaip suprantu, kaimo istorija – labai įdomi“, – spėjo V. Alekna.
Prieš trejus metus vyras sulaukė vieno pažįstamo, kuris nešinas senais rusiškais vietovės planais, paprašė apžiūrėti jo žemes. Pasirodo, prie jo sodybos galima rasti net 1600 metų senumo monetų.
„Ardamas žemę dar randu senų monetų. Smetonos laikų pinigų nėra, bet iškyla 1600–1800 metų monetos. Gal čia būta kokių smuklių ar užeigų?“ – svarstė pašnekovas.
Rimtų tyrimų Šalteniai dar nesulaukė. Čia prieš kurį laiką lankėsi mokslininkų ekspedicija, kuriai vyras parodė senąsias kapines. Jose, pasak V. Aleknos, antkapius puošia ketaus kryžiai su lenkiškais ir lietuviškais užrašais.
Tyrinėja kalbą
Minėtoje ekspedicijoje dalyvavo ir kalbininkė, Klaipėdos universiteto docentė daktarė Asta Balčiūnienė. Moteris kilusi iš Kupiškio, todėl daug dėmesio skiria šio krašto kalbos tyrimams.
Ji plačiau tyrinėja ir Šaltenių kalbą, nes nuo 2015 iki 2017 metų vadovauja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos finansuojamam projektui „Kupiškėnų, panevėžiškių ir uteniškių paribio šnektos XXI a.: kalbų kontaktų aspektas“. Šio projekto tikslas – nustatyti realią kupiškėnų, panevėžiškių ir uteniškių paribio šnektų kalbinę situaciją, ištirti konkrečių šnektų raidą, dinamiką bei interferenciją ir patikslinti patarmių ribas. Tiriami šie rytų aukštaičių tarminiai punktai: panevėžiškių (Lujėnai, Parovėja, Obelaukiai, Anglininkai, Geidžiūnai), uteniškių (Gataučiai, Vabalninkas, Daršiškiai, Šalteniai, Užubaliai) ir kupiškėnų (Virškupėnai, Papilys, Kvetkai, Suvainiškis, Paliepis, Kupreliškis, Salamiestis).
„Nuo 2015 m. vykstame į dialektologines ekspedicijas, įrašome tuose punktuose gyvenančių žmonių kalbą, paskui sisteminame duomenis, transkribuojame atrinktus tekstus ir tiriame konkrečių vietovių kalbos ypatybes“, – apie ekspedicijas sakė pašnekovė.
Šaltenius kalbininkė aplankė praėjusią vasarą. Išsamus tyrimas dar neatliktas, tik, pasak kalbininkės, jau dabar galima konstatuoti, kad šis tarminis punktas yra beveik sunykęs. Mat kaime likusi tik viena gyvenamoji sodyba.
„Iki maždaug XX a. antrosios pusės ties Šaltenių kaimu buvo brėžtina žmonių, vadinamų – kupiškiuojantieji – rotininkai ir nekupiškiuojantieji – riba. Šalteniai priskirti rytų aukštaičių uteniškių patarmei. Akivaizdu, kad šis tarminis punktas nebuvo vienalytis kalbiniu požiūriu ir visada čia gyvenančių žmonių kalba turėjo ir uteniškių, ir kupiškėnų patarmių ypatybių“, – apie Šaltenių kalbą trumpai aiškino A. Balčiūnienė.
„Mums labai sunkiai šį kaimą pavyko rasti, nes naujoje GPS programoje jis nefiksuojamas. Vis dėlto reikia tikėtis, kad besiplečiantis ir klestintis mano giminaičio V. Aleknos ūkis „pakvies“ grįžti atgal išvykusius svetur Šaltenių kaimo jaunosios kartos atstovus ir čia vėl virs gyvenimas, skambės kupiškėnų ir uteniškių patarmių ypatybių turinti unikali šalteniškių šnekta“, – sakė pašnekovė.
Šaltiniai davė vardą
Šaltenių istoriją papasakoti bandė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Čia gimė jos vyras Algirdas Alekna, todėl sutuoktinio atminimui žmona apie minėtą kaimą parengė straipsnį „Prie šaltiniuotos Marankėlės“.
Šaltenių pavadinimas, pasak autorės, galėjo kilti iš žodžio „šaltinis“. Tokių vandens versmių šiame krašte buvo ne viena prie čia tekančios Marnakos upės. Ją vietiniai gyventojai nuo seno vadino Marankėle.
Istoriniuose šaltiniuose, V. Aleknienės duomenimis, Šalteniai pirmą kartą paminėti 1581 metais. Tik kaimo pavadinimas tada buvo Daukšėnai. Jis priklausė Kupiškio seniūnijai, Marnakos vaitijai. Po kone dvidešimties metų dokumentuose atsirado ir naujas Šaltenių vardas.
1655–1660 kaimas nukentėjo nuo karo su Švedija. Iš 17 tuomet buvusių dūmų liko tik 10. Per kelerius metus kaimas ėmė atsigauti, bet 1709 metais jį galutinai ištuštino maras. Ir tik po dviejų dešimtmečių čia vėl ėmė kurtis sodybos.
Kaimo kerėtojai
Kalbininkė A. Balčiūnienė rašytiniuose dokumentuose yra radusi gana įdomią istoriją apie Šaltenių kaimą. 1641 m. rugpjūčio 16 d. Kupiškio dvare vykęs seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo sukviestas bajorų teismas, kuris teięs Šaltenių kaimo valstietę Paliulienę, apkaltintą kerėjimu, dėl kurio esą mirę seniūno vaikai. Budelio kankinama Paliulienė išdavusi dar keletą bendrininkų. Paliulienė prisipažinusi, kad kasmet su kerėtojais, pasivertę šarkomis, skrendą į ąžuolą prie Pyvesos upės. Ten atskridęs Antanas Kryklys ir prašęs patarti, kaip greičiau išlaisvinti savo žmoną nuo seniūno vaikų maitinimo. Raganius Gricius davęs jam nuodų, panašių į pieną, nuo kurių Tyzenhauzo vaikai ir mirę. Suimtas ir kankinamas Kryklys įrodinėjęs, kad Tyzenhauzo vaikus nunuodijęs ne jis, o antrosios maitintojos vyras Mikalojus Vaivadonis. Šis bei jo žmona taip pat buvę suimti ir atiduoti budeliui kankinti. Jie prisipažinę, kad nunuodyti Tyzenhauzo vaikus pataręs Vaivadonio tėvas Petras Vaivada. Teismas nusprendęs kaltinamuosius Paliulienę ir Petrą Vaivadą, kaip kerėtojus, sudeginti, o M. Vaivadoniui nukirsti galvą. Nuosprendis buvęs įvykdytas Kupiškio turgavietėje.
Skurdo ir karo paliesti
XIX a. kaimas kūrėsi pagal Valakų reformą. 1842 metų duomenimis, Šalteniuose jau buvo 10 dūmų ir 68 gyventojai. Po metų šis kaimas priskirtas Kupiškio valstybiniam dvarui. Žmonės vertėsi iš žemės ūkio.
XX a. pradžioje Šalteniai išskirstyti į vienkiemius. 1947 metais Šaltenių kaimas tapo seniūnijos centru, jai priklausė Bikonys, Čiuladai, Gražiškiai, Gielė, Gaisiškiai. Miliūnai, Oniūnai, Pagirė, Pamarnakiai, Varaniškiai ir Varniškiai.
Autorės nuotraukos
Pokario laikotarpiu jaunimas rinkdavosi vienoje kaimo sodyboje veikusioje skaitykloje. Čia būdavo rodomi iš Kupiškio atvežti kino filmai, vykdavo šokiai. Šaltenių jaunimas mėgo gegužines. Jas rengdavo kaimo beržynėlyje, vadinamuose Paštuko krūmuose. Čia ateidavo ir aplinkinių kaimų jaunuoliai.
Melstis žmonės ėjo į Geležių bažnyčią.
Maisto Šaltenių gyventojams tuo metu netrūko, tačiau vyravo skurdas. Vaikai į mokyklą eidavo medinukais, prastais drabužėliais. Žmonės beveik nieko nepirkdavo parduotuvėse.
Po karo gyventojai ėmė vieni kitų bijoti, svetimėti – mat aplinkui vyko stribų žygiai, trėmimai, žemės ir kito turto netektys. 1950 metais susikūrė keturis kaimus, tarp jų ir Šaltenius, vienijęs kolūkis „Vienybė“.
1955 metais Šalteniuose atidaryta septynmetė mokykla (dabar V. Aleknos namai), bet dėl mokinių trūkumo netrukus virto tik pradine. Vaikai turėjo mokytis pastate tarp fermų komplekso, todėl tėvų prašymu mokykla perkelta į Miliūnus.
Prasidėjusi melioracija beveik sunaikino Šaltenių kaimą. Dalis žmonių iki 1972 metų persikėlė į Miliūnus ir liko tik keli vienkiemiai.
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ