Besąspariai – kaimas Alizavos seniūnijoje, netoli Salamiesčio, nuo jo nutolęs pusantro kilometro. Greta šio kaimo yra Berniūniškių, Klingų, Paliepių, Stuburų kaimai. Pakraščiu teka Tatulos upės atšaka. Pagal 2003 metų duomenis, čia tebuvo vienas ūkis, gyveno vienas gyventojas. Ar daugiau nei dešimtmečiui prabėgus yra dar šiame kaimelyje gyvybės?
Besąsparių senbuvis
Pasikalbėjus su Alizavos seniūnijos seniūne Raminta Ribokaite paaiškėja, kad iš tiesų Besąspariuose tebegyvena vienintelis žmogus – Jonas Valeckas. Jo sodybą surasti nėra paprasta, reikia vietinių kelio pasiklausti. Norint čia nuvykti reikia važiuoti per Bronės Savickienės kiemą. Ir nors abi sodybas skiria tik keli šimtai metrų, viena jų priklauso Besąspariams, o kita – dar Salamiesčiui.
Šiltą pavasario popietę lauke besidarbuojantis Jonas nustemba svečių sulaukęs, tačiau pabendrauti sutinka.
„Gyvenu čia nuo pat gimimo, 1949 metų. Beveik visas gyvenimas šioje senelių sodyboje prabėgo, – pasakojo 67 metus einantis vienintelis Besąsparių gyventojas. – Kaimas anksčiau čia buvo netoliese, už griovio, dabar belikęs vienkiemis.“
Pasak J. Valecko, seniau Besąspariuose stovėjo gal penkios sodybos – Dragūnų, Petrulių, Burbulių, dar vienų Valeckų. Kai ėjo melioracija, nė vienos neliko. Šiuose namuose J. Valecko šeima įsikūrė, kai žmonės iš kaimo ėmė keltis į vienkiemius. Jonas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Pas tėvus Antaną ir Stasę Valeckus augo drauge su broliu Kaziu ir dviem seserimis Danute ir Janina.
Mokyklą lankė Salamiestyje, paskui įstojo mokytis į Alytaus technikumą elektriku. Dvejus metus buvo išėjęs į armiją, tarnavo Sankt Peterburge. Po tarnybos kurį laiką darbavosi kaimyniniame Panevėžyje, o paskui prieš kone keturias dešimtis metų grįžo į tėviškę padėti tėvams, kuriems reikėjo pagalbos ir rūpinimosi. Iki pat griūties dirbo Salamiesčio kolūkyje pagal įgytą specialybę. Vėliau ėmė ūkininkauti. „Dabar jau pensininkas, nieko nebelaikau“, – lėtai dėstė Jonas.
Vienišas nesijaučia
Daug metų vienas senoje sodyboje, gražiame gamtos prieglobstyje, gyvenantis Jonas gyvenimu nesiskundžia. Jauku čia. Aplinkui – daugybė erdvės, vien dirbamos žemės plotai, tolumoje miškelis matyti. „Stumiu dienas ir tiek. Salamiestyje draugų yra, ten nuvykstu, apsiperku. Draugas iki Kupiškio nuveža. Kartais vaistų prisireikia, maisto pigiau nusiperku“, – kalbėjo Besąsparių kaimo gyventojas. Palaiko jis ryšius ir su artimiausiais kaimynais – B. Savickiene, Antanu Kapičiausku. Dažnai ir giminaičių sulaukia – aplanko sesers sūnus iš Anykščių, retkarčiais atvyksta ir po kitus Lietuvos miestus išsibarstę artimieji. Telefonu su jais dažnai susiskambina.
Gyvenamasis namas, kuriame Jonas įsikūręs – senas, apie šimtmetį skaičiuoja. „Laikosi dar jis, turbūt stovės, kol gyvas būsiu. Turiu miškelio, pasimalkauju, pasikūrenu ir nesušąlu“, – pasakojo Besąsparių gyventojas. Šalia šio medinuko – kryžius. Dar Jono senelių statytas, vėliau tėvų atnaujintas. „Šiemet žadėjau patvarkyti, nudažyti reikia, palauksiu vidurvasario, kol gerai įšils“, – planus dėstė J. Valeckas.
„Ar niekada nesvajojote į miestą išsikelti?“ – klausiu. Jonas purto galvą: „Pripratau čia. Jei aš išvažiuočiau, nieko čia nebebūtų, nesinori namų palikti. Be to, iš mano pensijytės mieste sunku būtų pragyventi.“
Veiklos J. Valeckui sodyboje netrūksta. Ir tąsyk, kai lankiausi, jau malkomis žiemai rūpinosi. Prie namų sode augančias liepas praretino, nors ir nelabai kaitrios malkos, sakė, tiks. Draugas padėjo išpjauti, traktoriumi į kiemą parvilko. Darbo su jomis visai vasarai užteks.
Iki pat keliuko vienintelis Besąsparių kaimo gyventojas palydi. Grįžtu per artimiausios Jono kaimynės B. Savickienės kiemą. Jame moteris darbuojasi kartu su dukra Vida. Ji taip pat Besąspariuose gimusi, bet kai buvo vos metukų, tėvai išsikėlė kitur, o 1985 metais įsikūrė šioje sodyboje, priklausančioje Salamiesčiui. Todėl atsiminimų apie šį kaimą atmintyje nebėra išlikę. V. Savickaitė daug metų gyvena Briuselyje, tačiau į gimtinę labai dažnai parvyksta. Ir mamai padėti reikia, ir trauka savo žemei labai stipri.
Ką byloja istorija
Knygoje „Salamiestėnai ir jų kraštas“, išleistoje 2007 metais, jos sudarytoja Aldona Janilionienė apie Besąsparius rašo, kad anksčiau šiame kaime sodybų buvo nedaug: Antano Petrulio, Adolfo Valecko, Povilo Valecko ir Petro Dragūno. Gyveno tik 28 gyventojai. P. Dragūnas ir Benjaminas Petrulis buvo ištremti. Ladzius Dragūnas „bėgo“ nuo stribų, tai šių buvo nušautas.
Iš „Kupiškėnų enciklopedijoje“ pateikiamų duomenų matyti, kad kaimas atsirado XVIII amžiuje kaip Berniūniškių kaimo užsienis ir priklausė Salamiesčio dvarui. 1845 m. skirstant Salamiesčio miestelį, į Besąsparius atkeltas vienas kiemas. 1861–1919 m. kaimas priklausė Panevėžio apskričiai, Čypėnų valsčiaus Stuburų seniūnijai.
1903 m. jame būta keturių ūkių. Nuo 1919 iki 1950 m. Besąspariai jau priklausė Vabalninko valsčiui. 1923 m. čia gyveno 36 gyventojai. Dar 1921 m. padegėliai Benediktas Petrulis ir Jurgis Valeckas panoro skirstytis į vienkiemius, tačiau tam kiti du ūkininkai nepritarė, tik po kelerių metų šis sprendimas priimtas. Pirmiausia Besąsparių žemė buvo sujungta į vieną masyvą, dėl to Bartašiškio, Galubalio ir Stukų pievos sukeistos su parceliuojamo Salamiesčio dvaro žeme, einančia prie kaimo. Susidaręs plotas išskirstytas keturiems savininkams – Juozui Dragūnui, Benedikto Petrulio įpėdiniui, Adolfui Valeckui ir Jurgiui Valeckui. Kaimavietėje palikta vienintelė Petrulių sodyba. Bendrai nuosavybei paliko ir prie Besąsparių stūksančią Raisto pelkę. Ištiesinta siena su Berniūniškio kaimu. 1942 m. kaime buvo 6 ūkiai. Keli Besąsparių gyventojai buvo rezistencinės kovos dalyviai – Antanas Petrulis, Vladas Dragūnas, lageryje mirė Benjaminas Petrulis.
1950–1959 m. kaimas priklausė Vabalninko, vėliau – Kupiškio parapijai. 1959 m. čia buvo keturi ūkiai (Antano Valecko, Emilijos Dragūnienės, Antano Petrulio ir Povilo Valecko). Iki 1963 m. kaimas priklausė Salamiesčio, iki 1988 m. Antašavos, o vėliau Alizavos apylinkei.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ