Giltina apsisuka – ir važiuok amžinan naman. Katrom žmogum raikia mirt, tai ir miršta. Kad papuola išgydžia, kad nepapuola – ir mirk. Dvėjų omžių negyvinsi, raiks unksčiau ar vėliau mirt. Tik paukštis dukart gimsta ir vienokart miršta. Žmonas ne saulas omžių gyvana. Soko, mirk, kai gaili, kom gi laukt, kol nebagailas. Taigi kad mirtųsis, alia kad nesimiršta, tai kų gi padarysi.
Giltina duntys nežiūria. Durų giltinai neažtrinksi. Vaikšto moršku apsdingus, pasibaigus, duntys išlindį, ir dalgį turia to giltina. Ažtrint giltinai puodų – mirti: tik tik neažtryniau giltinai puodo. Giltina barščius užtrins (su ko) – mirs: neilgom, grait giltina barščius užtrins su jo. Giltina suka apė vuodagų – artinas smertis: aš jau numatau, kad giltina suka apė vuodagų. Mirtės deiva Giltina yr deivas Laimos saso. Jos abi rūpinas žmogaus gyvėnimu: viena pradžiu, kita – pobaigu. Deiva Laima gyvana dungaus aukštybas ir iš ti ataina žėman atlikt savo darbų: globoja gyvojį pasaulį, žmogaus gimimų, skiria gimusiom likimų ir saka, kad tų uždatų kryžėlį žmogus našt.
Giltina žiūria, kadu ataina laikas žmogui mirtėn, o atajus tom čėsu, jį numarina. Giltinas vardas kilįs iš žodžių – gėlt, gėluonis, geltonas. Giltina unksčiau gol vaizduota kėp palada. Jinai savo siaubingu balsu pranašdavo neloimį – artėjunčių mirtį, gaisrų. Palada buvo tumsybas, naktės paukšta, jinai vėšpatovo noktį ir tvarkė žmonių naktės nuotykius. O kita do – palada buvo ir švinta, išmintinga, sprenda svarbius žmogaus gyvėnimo raikalus. Graikijoj jinai laikyta išmintės ir mirtės deivas Atėnas paukšti. Kad tėp yr buvį, rodžia ir įvairios Lėtuvos vietos arkeologų rostos paladinas sogės iš VI–VII omžiaus.
Giltanai artimos moro deivas. Baltai apsivilkį unt baltų arklių jos lunkį kaimus: kur negerai jas prijimdavo, ti jos pasiųsdavo morų. Lėtuviai žinojo moro deivį Diedievaitį, katro atonešė 1571 matų morų. Moro deivas vaizduotos kėp šlykščios moterys ar pamaklas – boltos panos. Jos voikščiodavo po kaimus, prašydavos, kad įsilaist. Jos prinašdavusios unt aukšto kolno kaukolių, plaukų, ragų ir uždagdavusios. Katron pusan aidavį dūmai – ti kildavįs moras. Par morų tos panos suduodavusios nomo sienon iš lauko pusas – kiek kartų suduodavo, tiek žmonių numirdavį. Kartais posmarktus mirtėn pašaukdavusios ir vardais.
Mirt tai negisinori, alia kų padarysi. Katrė prėš Dievų urškia, jauni miršta. Soko, maži miršta, tai jė visi dungun aina, o kai sugriėšijįs, tai vieni čiščiun (skaistyklon), kiti paklon. Vėšpatė, pasgailak mūsų griešnikų (nusidėjėlių). Apė mirusį arba gerai, arba nieko.
Ir mirsi – ir do darbų bus. Kė apsirgsiu – pasilsasiu, kė numirsiu – pamėgosiu. Mirtys žmogų kerta. Pats gi nepasimsi nei gyvėnimo, nei mirtės.
Pranė Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija, V., 1990
Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ