Autoriaus nuotrauka
Mituva – kadaise buvęs didingas ir net iki 500 ha siekęs ežeras, tačiau šiomis dienomis jau baigiantis užaugti, vandens augalija negailestingai grobia atvirus vandens plotus, kurių ir taip jau beveik nebelikę. Dabar ežeras aprėpia vos 21 hektaro plotą. Prie ežero įsikūrusios Skapiškio ir Kreipšių gyvenvietės. Važiuojant per Kreipšius tarp medžių ir plačios nendrių juostos šmėkšteli paslaptingas salos peizažas, menantis gilią ežero istoriją – Didysis Alkas. Paskyręs vienos dienos ekspediciją į šią salą nenusivyliau ir praturtinau savo pažintį su gamta.
Prisiminimai apie ežerą dar iš vaikystės
Mituvos ežero salos nuo vaikystės kėlė susidomėjimą. Žemės ploteliai, izoliuoti ne tik vandens, bet ir vešlios augalijos barjeru, yra sunkiai prieinami žmogui, o tai savo ruožtu saloms suteikia unikalumo. Medžiagos rinkimas būsimai ,,Skapiškio valsčiaus“ monografijai bei ekspedicijos vadovės Aušros Jonušytės atsidavimas darbams dar labiau mane įkvėpė pasinerti į gamtos tyrimus gimtojo miestelio apylinkėse. Be abejonės, Didžiojo Alko sala buvo viena pirmųjų, pažymėta Skapiškio apylinkių žemėlapyje tarp būtinų ištirti vietų. Pradėjus irtis salos link liesdama valties dugną šlamėjo pavargusi vandens augmenija, tačiau stipriausią ateinančio rudens pojūtį sukėlė atgrasūs augalai – alijošiniai aštriai. Pastarieji augalai paliko liūdnus prisiminimus dar mokyklos laikais, kada plaukiodamas Mituvos ežere nuslydau nuo plausto, aplink kurį plūduriavo gausybė šių augalų… Po incidento visas kūnas buvo nusėtas negilių įpjovimų, kuriuos paliko dygliuoti augalo lapai. Liūdna darėsi matant akyse nykstantį ežerą, tačiau galvoje sukosi ir gamtininko mintys: juk vienos rūšys išstumiamos, tačiau tai proga įsitvirtinti naujoms – visa tai nepailstanti ekosistema.
Apaugęs ežeras – puiki buveinė paukščiams
Ežeras globoja didelę įvairovę paukščių rūšių, o tuo įsitikinti pavyko, vien pravėrus pakrantės gausų nendrių šydą. Tikra ežero puošmena baltuojanti gulbių nebylių šeimyna, kuri grakščiai plaukiojo palei salų pakraščius tarsi laukdama svečių. Šalia salos stovėjo vienišas pilkasis garnys, kuris tik pamatęs mane besiartinant prie jo mostelėjo sparnais ir nuskrido. Dar vienas paukštis, patraukęs dėmesį, buvo didysis baltasis garnys, kuris tiesiog tupėjo Didžiosiojo Alko salos medžio viršūnėje ir baikščiai dairėsi, o vėliau taip pat nuskrido pasislėpti ežero tankmėje. Didysis baltasis garnys nuo 2007 m. yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kaip saugoma rūšis. Taip pat globotini ir į tą patį leidinį įtraukti paukščiai – baubliai. Vardas atskleidžia jų gebėjimą sukelti labai stiprų, duslų garsą. Panašų garsą galima išgauti pučiant orą lūpomis pro tuščio butelio kaklelį. Šį paslaptingą paukštį pamatyti tarp nendrių ganėtinai sunku, tačiau šių giesmininkų veisimosi metu skleidžiamus garsus tikrai yra išgirdę aplink ežerą gyvenantys žmonės.
Pažintis su salos gamta stebino
Pirmasis žingsnis į salą buvo nesėkmingas, nes sutrūnijęs rąstas, kuris turėjo pasitarnauti kaip tiltas, jungiantis valtį su sala, neatlaikė. Lengvai sušlapęs pėdas žengiau ant tvirtos salos žemės, kuri mane pasitiko visa gausybe nuodingų augalų. Saloje nuodingas uogas į viršų kėlė visų gerai pažįstamos keturlapės vilkauogės, karklavijai, žeme raitėsi europinė pipirlapė. Pastebėjau ir rečiau sutinkamus augalus: varpotąją juodžolę, daugiažiedę baltašaknę ir kt. Tačiau augalų pasaulis mane domino mažai, todėl nieko nelaukęs pradėjau ieškoti mažiausių salos gyventojų – vabalų. Jų fauna aktyviai domėtis pradėjau nuo 2006 metų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Mantas ARBŪZAS