Šiandien, kai gyvulių beturi tik ūkininkai, bandą šunų, kačių, naminių paukščių, ožkų, karvių ir kitų gyvulių laikantys gyventojai kelia nuostabą ir susižavėjimą. Ypač kai tie augintiniai dar ir puikiai prižiūrėti, ir netgi kiekvieno jų vardui šeimininkai skiria daug savo išmonės. Ožka Kalėda, ožys Jokūbas, katinas Radžis – tokiais vardais savo gyvulius kiekvieną rytą pasitinka Karklynėje gyvenantys Janina ir Bronius Lioliai.
Rytas prasideda su traukiniu
Užvažiuoti į Noriūnų seniūnijos Karklynės kaimelį, kur šiandien belikusios vos kelios trobos, „Kupiškėnų mintims“ patarė rajono veterinarai. Pasak jų, dabar labai dažnai nuskamba tokie atvejai, kai šeimininkai ne tik kad nesugeba prižiūrėti savo augintinių, bet ir juos kankina laikydami be maisto, apribodami jų laisvę. Ne vienas toks žmogus savo gyvūnui ir galą prišaukia.
Pasak veterinarų, galima rasti ir rūpestingų gyventojų, kurių elgesys su gyvuliais galėtų būti pavyzdys visiems. Tokius žmones su pranešėjų pagalba radome Karklynės kaimelyje.
Čia užsukus į Broniaus Liolio sodybą tuoj pat pasitinka automobilio motoro garso nemėgstantis žąsinas ir būrelis įvairiaspalvių kiemsargių šuniukų. Prie namo durų trinasi žaismingai nusiteikusios katės, o ant slenksčio guli neįprasto dydžio pūkuotas katinas.
Paskui savo gyvulius prieina ir pats namų šeimininkas, kuriam gražus pavasario rytmetis jau prasidėjęs su pirmu pro sodybą pravažiuojančio traukinio signalu.
„Labai anksti nesikeliame, bet mums ir žadintuvo nereikia – pakelia pro šoną kas rytą važiuojantis traukinys“, – šypsojosi J. ir B. Lioliai.
Gyvūnui gyvybės atimti nedrįstų
Pasisakius, kodėl atvykome į Karklynę, sodybos gyventojai labai nustebo. Jų teigimu, gyvenimas čia teka įprasta vaga ir nieko ypatingo nėra. Į medžiais apsuptą sodybą Lioliai atsikraustė prieš aštuonerius metus.
Per tą laiką, pasak šeimininkų, aplinka šioje vietoje itin pasikeitė.
„Kai atsikraustėme į šitą sodybą, per krūmus jos net nesimatė – aplinkui buvo daug šiukšlių ir nereikalingų daiktų. Reikėjo trejų metų, kol apsitvarkėme: ir talkas samdėmės, ir patys iki šiol nepristingame darbų“, – sakė B. Liolys. Pastebėję naujus šeimininkus arčiau senos sodybos persikraustė ir netoliese gyvenę gandrai. Dabar jie susisukę lizdą visai šalia namo, ant elektros stulpo, peri gandriukus ir stebi iš aukštai kitus kiemo gyventojus.
O jų pas Liolius visas pulkas. Prie atskirų būdų sodybą sergi bent dešimt šuniukų, keliems jų B. Liolys dar ieško šeimininkų. „Turėjome ir daugiau jų, bet kai kuriuos šuniukus jau atidaviau naujiems šeimininkams. Jei dar kas norėtų, bent porą atiduočiau. Mūsų šunys – tikrai prižiūrėti, riebūs, linksmi“, – savo keturkojus siūlė pašnekovas.
Atsikratyti šuniukų žiauriais metodais šeimininkas prisipažino net negalvojęs. Jau kas Dievo duota, jo įsitikinimu, žmogus atimti negali.
Mielesnis bendravimas su gyvuliais
Gal todėl ir kiekvienam savo gyvulėliui šeimininkai parinko labai išskirtinius vardus. Čia laksto šunys Pupa, Šarka, Džekis. Iš tvarkingai išvalytų tvartų į lauką ponas Bronius ir savo ožį Jokūbą išvedė.
Jam draugiją ūkiniame pastate palaiko kalnų ožkytės Kleopatra ir Kalėda, karvė Čyva ir telyčaitė Upė.
„Čia jau žmonos išmonė kiekvienam gyvuliui išskirtinį vardą parinkti“, – šypsojosi pašnekovas.
Paklausti, kam laiko tiek gyvulių, J. Ir B. Lioliai sakė, kad jiems reikia kažkuo užsiimti, rūpintis, kad senatvė nesulenktų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ