Kiekviena vietovė kažkuo išsiskiria, prašalaičiui suteikdama informacijos apie čia gyvenančius žmones, jų santykius. Vienur pasirūpinimas žemės ploteliu, kuris tau nepriklauso, parodo, kad čia gyvena žmonės, matantys truputį toliau savo kiemo. Kitur neatskirti tvoromis kiemai liudija apie draugiškus, rūpesčiu vienas kitu grįstus santykius.
Ir žvilgsniu, ir darbais toliau savo kiemo
Šimonių seniūnija kiekvienam, kažką apie ją žinančiam pirmiausia siejasi su giria, nedidukų ežerėlių spindinčiomis akimis. Tačiau seniūnija – teritorinis administracinis vienetas, jungiantis ir aplinkinius kaimus. Tikimės, kad gražios apylinkės ir čia gyvenančius žmones paveikia taip, kad jie tarsi iš prigimties jau sugeba kurti gražią aplinką. Pirmiausia kelias veda į kaimą, kuriame, kaip byloja archeologiniai radiniai, jau XIV a. gyventa žmonių.
Tai – Juodpėnai. Gražiai tvarkomoje sodyboje mūsų laukia Danguolė ir Robertas Blaževičiai. Gali tik stebėtis, kaip sugeba suktis žmonės, turintys tokį ūkį: 25 melžiamas karves, 125 hektarus žemės. Ne darbo reikia pavydėti, bet darbštumo.
Čia visur tvarkinga. Namas, nuo seno gausiai pasipylus tokių Alytuje gamintų statinių kaimuose, vadintas „alytnamiu“, dabar net išvaizdos neprimena.
Kitoniškumo suteikia medis. Daug gražių medžio akcentų sodyboje sukelia natūralumo įspūdį. Sodyba Lauko gatvėje. Pavadinimas jau nurodo, kad toliau gyvenamųjų namų nebeturėtų būti, o už gatvės tik plytintys laukai.
Pirmąkart savo kelionės metu pastebime, kad žmonės taip rūpintųsi ne tik savo kiemu, bet gražiai sutvarkytų ir kitapus gatvės buvusį piktžolyną, kuris Blaževičių valdai net nepriklauso. Juk ir pačių akiai gražiau matyti ne piktžoles, bet gražią pievelę.
Jei visi taip mąstytume, mūsų aplinka būtų kur kas puikesnė.
Graži aplinka – dingstis pokalbiui apie platesnę veiklą
Seniūnijos pakraštyje įsikūręs Adomynės bažnytkaimis. XIX a. pabaigoje tai buvo Jonava, o XX a. pradžioje pavirto Adomyne. Šie pavadinimai sukurti iš dvarininkų, kurių valdose statėsi gyvenvietė, asmenvardžių. Pasigėrime neseniai restauruotais dvaro rūmais – vienu įdomiausių senosios medinės architektūros paminklų Lietuvoje ir sukame į Saulės gatvę, kur mus pasitinka Adomynės bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė ir sodybos šeimininkė Violeta Svetickienė. Žvilgsniai ir fotoaparatai fiksuoja grožio saleles, o kalbos sukasi kitomis kryptimis. Iškyla klausimas, kodėl gatvė pavadinta Saulės vardu. Čia pat mūsų smalsumas patenkinamas: stadione buvo ratu, kaip saulės laikrodis, susodintos tujos, todėl ir gatvė taip pavadinta. Kai šeimininko nėra namie, o moterys – aktyvios visuomenininkės, tai vėlgi pradedami apmąstymai apie kaimo bendruomenės reikalus, projektus. Juk gražioje aplinkoje jaukiai įsitaisius ir pokalbis sklandžiau vyksta, ir problemos tarsi aiškesnės, jų sprendimai, projektų finansavimo galimybės lengviau susidėlioja.
Suvokiame, kad grožis skatina ne tik džiaugtis, gėrėtis, jo paskatos kur kas platesnės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Emilija PAMARNACKAITĖ