2024/11/22

Bendromis jėgomis galime padaryti tai, ko atskirai nepajėgiame

Kovo 25-ąją sukako 50 metų, kai Romoje 1957 m. buvo pasirašyta Europos Ekonominės Bendrijos sutartis, tapusi pagrindu Europos Sąjungos susikūrimui. Per šį laikotarpį Europos Sąjungos narių skaičius nuo 6 išaugo net iki 27, o jos ekonominė, piniginė ir prekybinė galia šiandien užima solidžią vietą pasaulio arenoje. Bet, nepaisant to, daugelis Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojų dar vis nelaiko savęs vieningos Europos nariais, nors ir vyksta – jau legaliai – dirbti į kitas ES valstybes, vis dar tebesijaučia priklausą išskirtinai tik savajam sodžiui.

Tad, prisimindami Europos istorinių įvykių virsmą per tuos 50 metų ir nepamiršdami savojo – lietuviško – identiteto kalbamės su Europos Parlamento nare dr. Laima ANDRIKIENE.

Nemažai daliai Lietuvos provincijoje gyvenančių žmonių vis dar atrodo, kad Briuselyje ar Strasbūre priimami sprendimai aplenkia eilinio, statistinio lietuvaičio kiemą. Tad daugeliui išties įdomu, kokios problemos pastaruoju metu sprendžiamos šiuose miestuose ir kiek jos aktualios Lietuvai?

Lietuva jau turėtų suprasti, įsisąmoninti: visi sprendimai, kurie priimami Briuselyje ir Strasbūre, galioja visiems 492 milijonams Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių 27 valstybėse narėse. Tie sprendimai galioja ir Lietuvos piliečiams. Ir kadangi Europos Sąjungos teisės aktai ir normos turi viršenybę nacionalinės teisės požiūriu, tai Europos Sąjungoje priimti sprendimai po kiek laiko įsigalioja ir Lietuvoje. Bet tai nėra iš aukščiau primesta valia. Kad europiniuose sprendimuose būtų atspindėti ir Lietuvos žmonių interesai, lūkesčiai ir norai, mes turime 13 atstovų, dirbančių Europos Parlamente, kuriuos išrinkome 2004 m. birželį, turime Europos Komisijos narę, paskirtą dar A. Brazausko vadovautos Vyriausybės, o Lietuvos valstybės vadovai, ministrai, žemesni pareigūnai dalyvauja visur, kur priimami sprendimai. Galime tik patys sau palinkėti būti aktyvesniais, išmokti geriau koordinuoti mūsų pačių tarpusavio veiksmus ir pozicijas, paprastai pasakius, privalome sugebėti veikti sutelktai ir valstybiškai, kaip vienas kumštis, jei norime, kad Lietuvos balsas būtų išgirstas.

O Europos Sąjungoje šiuo metu svarstoma daugybė Lietuvai svarbių klausimų. Tai – ir ES bendroji energetikos politika (kad užsitikrintume energetinį saugumą), ir mobiliųjų telefonų tarifai (kad lietuviams būnant užsienyje ar skambinant į užsienį nuo mūsų mobiliojo ryšio bendrovės neluptų kelių kailių už „roumingą“), ir Europos jaunųjų ūkininkų ateitis, ir tolesnė ES plėtra, ir ES biudžetas (kam skirsime lėšas iš ES biudžeto 2008 m., kaip paskirstysime ES biudžetą, kuriame bus apie 120 milijardų eurų).

Kas gali paneigti, kad tai – tikrai svarbūs klausiami, ir kad jie tikrai aktualūs Lietuvai? O tai – tik maža Europos Sąjungos darbotvarkės dalis.

Ar Lietuvai nereikėjo ES struktūrinių fondų lėšas numatyti kitoms sritims (tokių samprotavimų galima išgirsti ne iš vieno finansų analitiko)? Tuomet galbūt šiandien galėtume kalbėti apie kitokią, geresnę ekonominę situaciją šalyje, apie daug platesnes mūsų šalies perspektyvas po 2013-ųjų?

Lietuva nustatė savo prioritetus ir pirmajam narystės ES laikotarpiui (2004-2006 m.), kuris jau baigėsi, ir naujajam – 2007-2013 m., kuris tik prasideda. Nemanau, kad prioritetai yra blogi, tačiau turiu daug priekaištų mūsų ES finansinės paramos skirstymo tvarkai, kurią patys sukūrėme, o Europos Komisija tik patvirtino. Pirmuosius trejus metus viską sprendė ir skirstė Vilnius, kuris jau ir taip tapo valstybe valstybėje.

Neturiu iliuzijų, kad kada nors Kupiškis atrodys kaip Vilnius, sostinė visur yra sostinė. Bet žinau ne vieną valstybę, kur sostinėje susitelkusios valdžios įstaigos, tačiau visai kitas miestas ar net keli teisėtai didžiuojasi aukštesniu gyvenimo lygiu, geriau išplėtota paslaugų sfera, pramone, verslu. Pavyzdžiu galėtų būti Roma ir Milanas Italijoje. Tokių pavyzdžių galima nurodyti daug.

Vienas iš būdų tai pasiekti – atsisakyti perdėtos centralizacijos mūsų valstybėje, kai visos lėšos paskirstomos Vilniuje. Regionai per regionų plėtros tarybas yra visiškai pajėgūs paskirstyti bent dalį (bent penktadalį) ES struktūrinių fondų lėšų, ir neabejoju, kad rezultatus netruktume pajusti. Antras dalykas – viešieji projektai (mokyklų, ligoninių renovacija ir pan.) neturėtų dalyvauti konkursuose, nėra reikalo švaistyti lėšas projektams rengti ir konkursams, kai kiekvienoje savivaldybėje puikiai žinoma, kur ir kokio remonto reikia mokyklai ar ligoninei. Kas rengė projektą, puikiai žino, koks tai darbas, kiek darbo ir lėšų reikalaujantis, ir koks mūsų pirmųjų trejų metų patyrimas.

O kalbant apie prioritetus, tai aš primygtinai siūlyčiau keletą dalykų: pirmiausia – daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija. Antra – kelių asfaltavimas (gėda, kad pačiame Europos viduryje XXI amžiuje turime dar tiek neasfaltuotų kelių, vieškeliai kerta net kelis šimtus gyventojų turinčias gyvenvietes, ir jei asfaltuosime tokiais tempais kaip iki šiol, mums prireiks apie 50 metų, kad susitvarkytume kelius!). Trečia, vandentiekis ir vandenvala gyvenvietėse, kur gyvena mažiau nei 500 gyventojų: turime išmokti susitvarkyti atliekas, šiukšles, nuotekas, vaikams ir anūkams privalome palikti švarią Lietuvą. Beje, gana lietuviams XXI amžiuje vaikščioti į būdeles su širdele… Žodžiu, susitvarkykime ir patiems bus maloniau gyventi.

Visgi žmonių, abejojančių narystės ES nauda, ypač Lietuvos periferijoje, – ne taip mažai. Kokius kontrargumentus galėtumėte pateikti lietuvaičiui euroskeptikui?

Viskas priklausytų nuo to, dėl ko tas euroskeptikas yra nepatiklus: ar apskritai, jo nuomone, ES yra neperspektyvus projektas ir Lietuvai nevertėjo į jį jungtis (pavadinkime jį pirmuoju skeptiku), ar dėl to, kad jis tiesiog daugiau tikėjosi iš Europos Sąjungos: daugiau saugumo, daugiau pinigų, apskritai daugiau dėmesio Lietuvai, ar kad gyvenimas įstojus į ES staigiai pagerės, ir todėl dabar yra nusiteikęs skeptiškai (antrasis skeptikas). O gal skeptiškas todėl, kad mano, jog Lietuvai išvis nereikia jungtis į jokias sąjungas, reikia džiaugtis nepriklausomybe arba būti neutralia valstybe, nesijungiant nei į ES, nei į NATO (trečiasis skeptikas). Ir kiekvienam skeptikui atsakymas būtų vis kitoks.

Pirmajam: visa Europos istorija yra karų istorija. Kai mokykloje mokomės Europos istoriją, puikiai matyti, kad beveik visas vadovėlis yra apie tai, kas kokiame amžiuje ar kokiais metais vieni kitus nukariavo, kiek žmonių išžudė, kiek miestų sugriovė. Europa palygti yra mažas žemynas, ir čia šimtmečius vyko kova dėl žemių, įtakos, interesų zonų ir pan. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo 56 milijonai žmonių, vien Europoje – 39 milijonai, europiečiai tarsi atsikvošėjo ir kelių to meto Europos valstybių lyderių ar tiesiog labai žinomų žmonių – prancūzo Roberto Šumano, vokiečio Konrado Adenauerio, anglo Vinstono Čerčilio, italo Altiero Spinelli ir kai kurių kitų – pastangomis Europa buvo pradėta vienyti. Taip prieš penkias dešimtis metų atsirado Europos Bendrija, kuri vėliau išaugo iki šiandieninės Europos Sąjungos. Tikslas pasiektas – visą šį laiką ES priklausančios šalys nekariavo tarpusavyje, Europa laimėjo penkiasdešimt metų – pusė šimtmečio! – taikos ir gerovės. Kai mūsų anūkai mokysis apie šį laikotarpį, toji istorijos vadovėlio dalis bus tiesiog nuobodi, ar ne? Išskyrus gal tik įvykius Rytų Europoje, kur bus parašyta, kad po sovietų padu kelis dešimtmečius buvusios tautos, tarp jų ir lietuviai, prisikėlė naujam gyvenimui, atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri labai greitai (taip, net labai greitai!) tapo NATO ir ES nare.

Antrajam: Europos Sąjunga, palyginti su mūsų Lietuva, yra milžiniškas galimybes turinti 27 valstybių sąjunga, ir jos finansinė parama mūsų šaliai taip pat yra didžiulė: pavyzdžiui, vien iš ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų, neskaitant kitos paramos, 2007-2013 m. Lietuvai paskirta 10,6 milijardo eurų, o 2004-2006 m. atiteko 1,5 milijardo eurų (padauginkite iš 3,45 ir žinosite, kiek tai bus skaičiuojant litais). Juk Europos Sąjungoje galioja solidarumo principas, kad turtingesnės valstybės padeda ekonomiškai silpnesnėms, ir taip daroma todėl, kad visa Europos Sąjunga įgautų didesnį pagreitį, kad tai būtų stiprių valstybių Europa, paprastai pasakius – kad nebūtų vargingų ir silpnų valstybių. Daug svarbesnis kitas klausimas: ar Lietuva sugeba pasiimti jai „atidėtus“ ES pinigus, ar ES paramą naudojame toms sritims, pagaliau – ar teisingai naudojame tuos pinigus, ar jie negrobstomi, ar nėra piktnaudžiavimų? Teisybė, yra problemų ir ES: vis dar neišmokstama kalbėti vienu balsu su kitomis valstybėmis, Europos Sąjungą bandoma suskaldyti pasinaudojant valstybių interesais (pavyzdžiui, pasiūlant mažesnes energijos resursų kainas, kitą masalą). Ir tenka pripažinti, kad kol kas tai kai kam sekasi. Nuo to galiausiai kenčia ir visa Europos Sąjunga, ir Lietuva.

Trečiajam: kiekvienas norime gyventi valstybėje, kuri yra ne tik graži, bet ir turtinga, moderni, klestinti, kurioje saugu gyventi, kurioje švarios upės ir ežerai, neužteršta žemė, kurioje gali ramiai dirbti, auginti vaikus ir pan. To nori kiekvienas normalus žmogus, ir to siekiame. Tačiau tikėtis, kad Lietuva, kurioje beveik nėra jokių gamtos turtų (nei naftos, nei dujų, nei aukso) ir kurioje gyvena vos 3,4 milijonai gyventojų, galės viena sukurti stiprią ekonomiką ir t. t., yra nerealu. Tam ir buvo sukurta ir NATO, ir ES, kad bendromis jėgomis padarytume tai, ko nepajėgiame padaryti kiekviena valstybė atskirai.

O neutralumas, kai mūsų tokia geografinė padėtis, apskritai yra tik iliuzija. Lietuva yra kryžkelėje, kur susiduria rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų interesai. Už gyvenimą šioje vietoje reikia mokėti, gal todėl ir Lietuva iš XV a. Lietuvos – nuo jūros iki jūros – paliko tik žemės lopinėlis prie Baltijos. Mus būtų stūmę dar toliau, bet lietuviai atsirėmė į jūrą ir toliau nebesitraukė, o gal trauktis nebebuvo kur?..

Specialiai „Kupiškėnų mintims“ iš Briuselio

2007 03 27

——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video