2024/11/25

Neįprastas atsilyginimas tėviškei

Ona Adomaitienė, gyvenanti Vilniuje 47 -eri metai – nuo studijų Universitete pradžios, bendradarbių paklausta, ką veiksianti savaitgalį, kiekvieną sykį atsako vienodai: važiuosianti namo. O mažiau žinantiems apie jos trauką į Pyragių kaimą gimtajame Kupiškio rajone, priduria, jog Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, ji turi butą, o tikrieji namai jai – daugiau negu būstas.

Lietuvos televizijoje darbo 35-etį netrukus pažymėsianti kupiškėnė Ona Adomaitienė sakė, jog nuo gimtinės niekada nebuvo atitolusi. Čia, Dvaramiškio kaimo pakraštyje, labai varganą sodybėlę turėjo jos tėvai Paulina ir Povilas Zlotkai, o likusi našle mama įsikūrė Pyragiuose, kolūkio dviem gyventojams skirtame namuke. Tik vėliau ji tapo visos šios sodybos savininke.

Dar mamai gyvai esant, Ona gavo josios pritarimą tvarkyti sodybą iš pagrindų, nes gyvulių jau nebelaikė, didesnio daržo nebereikėjo. Aplinkiniai kaimynai matė ir stebėjosi, ką čia tie vilniškiai savaitgaliais veikia. O jie – lygino visą 20 arų sklypą, sėjo veją, tempė medžių ir dekoratyvinių krūmelių sodinukus. Tik po kelerių metų tokio vargo ėmė ryškėti, ko vertas vienas ar kitas jų sprendimas.


Dabar eidamas pro šią sodybą, apjuostą išpuoselėtos ligustros gyvatvorės, jau nematysi kieme slypinčio grožio, bet tam yra varteliai. Ona bei Aleksandras Adomaičiai visiškai nenustemba, jeigu pasižvalgyti po jų valdą pasiprašo visai nepažįstami žmonės. Pasak pašnekovės, tegul tik domisi sodybų tvarkymo galimybėmis, semiasi patirties, daro savo atradimus. O jei užsibrėžtas tai dienai jų darbas yra pabaigtas, ponia Ona keliais štrichais papasakoja ir apie savo gyvenimą tėvelių namuose, ir apie šios sodybos aplinkos tvarkymą. Čia irgi jau visa istorija.

“Esu jau tokio netikusio būdo, – pabrėžė LTV programų išleidimo skyriaus viršininkė O. Adomaitienė. -Jei ką sumaniau, tai būtinai turiu įvykdyti. Ir ne bet kaip, o esamomis tuokart sąlygomis – kuo geriau.

Studijuodama Universitete geografiją Ona, tada dar Zlotkutė, turėjo progų pavažinėti po tuometinę Tarybų Sąjungą, buvo išvykų ir dirbant jai sostinė Kultūros skyriuje, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atsivėrė galimybės pamatyti Vakarų Europos žmonių gyvenimą. Labiausiai ją stebindavo tenykščių būdas išpuoselėti jiems priklausantį kiekvieną žemės lopinėlį. Tai labiausiai jai įstrigo pusmetį praleidus Prancūzijoje ir gilinintis į šios šalies žmonių buities kultūrą. O. Adomaitienė pastaraisiais metais lankėsi gal dešimtyje valstybių ir prisipažįsta, kad grįždavo iš jų galvodama apie tai, ką iš matyto galėtų perkelti į sodybą Pyragiuose. Bandė net keletą augalėlių daigų parsivežti, tačiau čia jie neprigiję. Pasak O. Adomaitienės, Lietuvoje užtektinai ir paprastesnių gėlių, dekoratyvinių augalų, kurie pagal ūgį, pagal lapų, žiedų spalvas kiek išradingiau sukomponuoti, sukuria visai naują mūsų akiai derinį ir tuo džiaugiesi kaip vaikas. Pašnekesio metu ponia Ona ne kartą tvirtino, jog pasižvalgymai po užsienio šalis tik dar labiau subrandino jos nuomonę, jog Lietuvos peizažo grožiui prilygstančių kraštų nėra, ir jokiame paplūdyme nėra tokio smėliuko, kokį skalauja prie Lietuvos krantų Baltijos jūra. O jeigu dar kiekvieno iš mūsų tektų daugiau meilės ir rūpestingumo gimtinei, mūsų rankų kurti grožį ten, kur mes būname patys kasdien. ji taptų stebuklu.

Pašnekovė nė nebando klaidinti, jog tai sukuriama lengvai. Jau visas dešimtmetis ne tik ji su vyru Aleksandru, bet ir sūnus Marius su žmona Gitana, su besistiepiančiais sūnumis Karoliu ir Luku praleidžia čia daug laiko – dirbdami, poilsiaudami, berniukai ypač džiaugiasi turėdami savo kampelius kieme ir name.

Po namo rekonstrukcijos atsivėrė naujų erdvių. Svetainėje ant sienos keletas nuotraukų iš šeimos istorijos. Žvelgdama į tėvo atvaizdą, ponia Ona priduria: už tai, kad jis vedė iš meilės tarnaitę Pauliną, saviškių buvo nubaustas neturtu, bet ir gyvendamas varganoje trobelėje pamiškėje buvo laimingas, susikalbėdavęs su sodybos ir girios paukščiais ir rasdavęs laiko ją, savo dukterį, sudominti žvaigždynais. Ji net svajojo studijuoti astronomiją, bet tuo metu tokios specialybės Universitete nebuvo. Tad dabar jų išpuoselėtoje sodyboje po saulės laidos įsižiebiančios vejoje sukauptos saulės energijos maitinamos švieselės -tarsi ir jos tėvelio, savamokslio astronomo, atminimui.

Išpuoselėtos sodybos Pyragiuose šeimininkų tvirtinimu, čia užtenka vietos kiekvienam išreikšti savo sumanymams. Štai naujausias įvykis jų sodyboje – Aleksandras baigė begaliniai dailiai įrengti pirtelę. Jos priebučio siena nukabinėta paties iš nuosavo miško surištomis vantelėmis. Prisidžiovinta ir vaistingųjų žolelių. Pirtis kuriama ne bet kada, o tik šeštadieniai, septintą valandą vakro einama praustis. Aleksandrui tikslumas tarsi įgimtas. Savo firmą sostinėje turintis laikrodininkas pasistengė, kad didelis elektroninis laikrodis puoštų ir priepirtį su šeimai susėsti stalu. Be Kupiškio centro, daugiau laikrodžių lauke mūsų rajone tikriausiai ir nėra.

Į mintį, kad Pyragių kaimas, esantis visai Kupiškio miesto pašonėje ir dar prie Pyragių ežero, kol kas palyginamas su žmogumi, visada rūškanu veidu, O. Adomaitienė sakė, kad laikas privers jį keistis ir jog tokių požymių jau matyti ne vienoje sodyboje. Kraštietė suprantanti, jog ūkiškų rūpesčių slegiami žmonės negali tiek dėmesio skirti aplinkai tvarkyti, kiek jie, tam aukodami visą savo laisvalaikį ir santaupas.

O. Adomaitienė pasidžiaugė, kad jų pastangos jau įvertintos gimtajame rajone -sieną puošia gražiausios kaimo sodybos konkurse užpernai laimėtos prizinės vietos diplomas.

O viskas prasidėjo nuo svajonės turėti gražią tėviškę, į kurią skubuma ir grįžus iš Santorinės, ir iš Kretos, ir iš Paryžiaus. Nes čia valgant kieme, žiūrėk, jau taikosi pritūpti ant lėkštės krašto ir kregždutė.

——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video