Kai reikia informacijos apie mūsų krašto praeitį, čia gyvenusius ir dirbusius žmones, daugelis skuba į Kupiškio viešąją biblioteką pas Danutę Baronienę, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėją. Ant jos darbo stalo nuolat galima rasti įvairiausių dokumentų, laiškų, nuotraukų. Praeitį menančius dokumentus Danutė renka po lapelį, po skiautelę, grupuoja, stengiasi atspėti laikotarpį, kuriam jie priskirtini, žmogų, kuriam jie priklausė. Vieno ar kito įvykio iššifravimas užtrunka metus, kitus, kol sugula į kraštotyros darbą ar net knygą. Ji mėgstamam bibliotekininko darbui ir kraštotyrai atidavė keturiasdešimt savo gyvenimo metų.
„Žinau, ne tik kurioje lentynoje kokia informacija sudėliota, bet ir konkrečiai kurioje tos lentynos vietoje ją būtų galima rasti“, – atviravo Danutė.
Mokytojos pastūmėta
Danutė gimė ir užaugo Pandėlyje. Jos gyvenimo kelio pasirinkimui didelę įtaką turėjo lietuvių kalbos mokytoja Danutė Gaškaitė. „Mokytoja mane įtraukė į skaitovų, dramos būrelių veiklą. Įžvelgė mano literatūrinius gabumus, nes rašiau miniatiūras. Jai padėjau nuolat tvarkytis mokyklos bibliotekoje, už kurios veiklą mokytoja taip pat buvo atsakinga. Iš jos ne tik aš, bet ir kiti mano klasės draugai daug sužinojo apie mūsų krašto praeitį. Apie tremtinius irgi iš mokytojos pirmiausia išgirdau. Sovietiniais metais daugiau niekas ta tema nešnekėjo. Vėliau man teko rinkti kraštotyrinę informaciją apie mokytojos seserį Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę, buvusią tremtinę, rezistencijos dalyvę, gimusią mūsų rajone, Račiupėnuose. Puiku, kai turi gerą mokytoją, patarėją ir draugę. Mokytoja mane išmokė atskirti gėrį nuo blogio. Už tai jai ir dabar esu labai dėkinga. Mūsų ryšiai tęsiasi ir jai esant garbaus amžiaus“, – pasakojo apie save Danutė.
Taigi lietuvių kalbos mokytojos paskatinta Danutė pirmiausia rinkosi lituanistikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Tačiau susikirto per vokiečių kalbos egzaminą ir neįstojo. Namo grįžti nenorėjo, kai kiti klasės draugai tapo studentais. Tad pasuko į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą. Čia baigė bibliotekininkystės mokslus. Su mokytoja D. Gaškaite jos keliai vėl susikirto dirbant Pandėlio pagalbinės internatinės mokyklos bibliotekoje. Būti šios mokytojos kolege Danutei buvo didelė gyvenimo dovana.
Skatino kolegos
Kupiškio centrinėje bibliotekoje Danutė pradėjo dirbti nuo 1973 m. Jai buvo paskirtos abonemento vedėjos pareigos. Į kraštotyrinį darbą ją įtraukė tuometinė bibliotekos vedėja Kostė Žalkauskaitė-Kleniauskienė. Tuo metu rajone jau buvo gana gilios kraštotyrinio darbo tradicijos. Šią veiklą vystė muziejaus vedėja Marytė Gaušienė, vėliau ir jos kolegė Vanda Rastenytė. Daug darbų šioje srityje buvo nuveikęs geografijos mokytojas Vladas Sasnauskas. „Nuo 1974 m. įsijungiau į Kraštotyros draugijos veiklą. Šį darbą tęsiau ir perėjusi dirbti į tuometinio partijos komiteto biblioteką. Mano pirmieji kraštotyriniai darbai buvo susiję su to meto gyvenimo aktualijomis. Pradėjusi neakivaizdžiai studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete 1978 m. parašiau kursinį darbą apie sovietiniais ordinais ir medaliais apdovanotus kupiškėnus. Mano diplominio darbo tema 1984 m. buvo apie revoliucionierius ir Didžiojo tėvynės karo dalyvius. Kraštotyros draugijai priklausiau iki 1989 m., kol ši draugija iširo“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Į Kupiškio centrinę, kuri vėliau buvo pervardyta į viešąją, biblioteką Danutė sugrįžo dirbti 1983 m. ir iki šiol be pertraukų darbuojasi. Ji už gerą darbą, reikšmingą kraštotyrinę veiklą Kupiškio rajone yra ne kartą skatinta ir Seimo pirmininko, ir rajono vadovų, apskrities bibliotekos bei savosios darbovietės vadovybės padėkos raštais.
Stinga Kraštotyros draugijos
Pasak Danutės, bėgant metams keitėsi ir kraštotyrinio darbo temos. Pirmaisiais Atgimimo metais pradėti rinkti atsiminimai apie buvusius tremtinius, partizanus, pradėti kaupti išeivių iš Kupiškio kraštotyriniai darbai. Taip pat žmonės buvo paraginti nešti savo metraščius, kaimų istorijas į biblioteką, nes čia juos laikyti būsią saugiau. Taip iš naujo buvo pradėtos atgaivinti išnykusių kaimų istorijos. Šį darbą tęsti ragintos mokyklos, kultūros darbuotojai. Biblioteka nuo seno turėjo gerą kraštotyrinių tyrinėjimų įdirbį. Bibliotekininkai dalyvaudavo tokio pobūdžio respublikinėse mokslinėse konferencijose, skaitydavo pranešimus. Pačiai Danutei teko rengtis ne vienai kraštotyros konferencijai ir kalbėti apie atsiminimų (memuarų) rašymą, apie išeivijos paveldą Kupiškio krašte ir kt.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ