Nuo tarybinių laikų likusios senos fermos, klojimai, silosinės ir kiti nebenaudojami pastatai jau eilę metų kelia galvos skaudulį rajono seniūnams. Šie nebežino, kokiu būdu priversti apleisto turto savininkus susitvarkyti. Gerai, jei šeimininkai dar sugeba parduoti pavojų keliančius pastatus ir susirinkti plytas, palikdami šiukšlynus seniūnijai išsikuopti. Tačiau daugelis jų vis dar net piršto nepakrutina, kad išvaduotų kaimus nuo praeities šmėklų.
Seniūnai neįveikia
Retas kaimas mūsų rajone jau nebeturi dar nuo sovietmečio likusių griuvenų. Senos fermos, mėšlidės, klojimai ir kiti pastatai, rodos, amžiams įpaišytos į kraštovaizdį ir bet kokios pastangos atsikratyti jų – bergždžios.
Ne vienerius metus su tokių relikvijų šeimininkais bendros kalbos neranda mūsų rajono seniūnai. Jų teigimu, griūvantys pastatai vis dar gyva kaimo bėda – jie ne tik nepuošia, bet ir kelia pavojų gyventojams. Tačiau privačioje žemėje seniūnai nieko negali padaryti. Likvidavus kolūkius, statinius išsidaliję pajininkai neskuba jų sutvarkyti.
„Tai tikrai problema – apleistų pastatų mūsų seniūnijose dar labai daug. Į kurį kaimą beatvažiuosi, visur rasi senų fermų, veršidžių. O savininkai į raginimus nereaguoja“, – sakė Kupiškio seniūnijos seniūnas Julius Vytautas Semėnas.
Nugriauna ir palieka šiukšles
Kolūkinių vaiduoklių netrūksta ir Šimonyse. Šios seniūnijos vadovas Algirdas Kairys teigė, kad dalį pastatų savininkai sutvarkė ir naudoja gamybai. Yra ir tokių, kurie parduoda juos tik dėl plytų ar kitų statybinių medžiagų ir po griovimo darbų likusio šiukšlyno sutvarkyti nebenori.
„Mes lėšų sutvarkyti tokioms teritorijoms neturime“, – teigė A. Kairys.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ