Nuoširdžiausi pašnekesiai paprastai rutuliojasi virtuvėje, prie stalo, kaip būna namuose, šeimoje, tarp savųjų. Galima maloniai šnekučiuotis ir svetimoje virtuvėje, vėstant čia pat senovinėje duonkepėje iškeptam, paties rankomis nuglostytam ruginės duonos kepalėliui.
Prie duonkepės
Taip praėjusį trečiadienį vakarojo Kupiškio darbdavių klubo nariai. Paprastų kaimiškų valgių užstalė buvo suruošta Niūronyse, Anykščių rajone, Arklio muziejaus etnografinės sodybos pirkioje, kur rengiamos edukacinės programos „Duonos kelias“.
Sodyba ne bevardė, Striukų vadinama, nes iš to kaimo jo šeimininkė Nijolė Kačkuvienė, nepritrūkstanti niekada šmaikščių, gražių žodžių ir palyginimų ne tik apie duonos kepimą, šeimininkavimo reikmenis ir papročius, bet ir apie pirkią, senovinę krosnį.
Apie dvidešimtį metų veikiančio muziejaus etnografiniame pastate gražiai nubaltinta duonkepė krosnis, jau triskart ponios Nijolės tėvelio perstatyta. Nes susidėvi, perkaista, mat pastaraisiais metais užkuriama kasdien, duonelė čia kepama du ar tris kartus perdien. Į ją žiūrinčių, šeimininkės besiklausančių čia lankosi dešimtys, šimtai, vaikų ir suaugusiųjų. Suvažiuoja jie iš visos Lietuvos, iš artimų kaimyninių šalių ir iš tolimųjų Europos Sąjungos kraštų, iš buvusios Sąjungos, kaip anuomet vadinta, broliškų respublikų… Net iš Japonijos. Ir visi vienodai stebisi, džiaugiasi atradę savo tautos senovės buities panašumų.
Čia kalba apie plūkto molio aslą. Ji pirkioje ta pati jau dvylika metų. Nėkart neplauta, tik dažnai palaistoma, sudrėkinama, kad dulkių mažiau būtų…
Tiesą sakant, visiems tai gerai žinoma, Arklio muziejuje reta kas nebuvęs, bet čia sugrįžti visada smagu, jausmas toks, lyg trumpam pareitum į savo senolių namus. Nuščiuvę kupiškėnai, darbdavių klubo nariai, klausėsi šeimininkės, linksmai mėgino atspėti mįsles ir minkles. Ir klusniai skubinosi plautis rankų, prieš imdamiesi dailinti jau subrendusios, iškilusios tešlos gumulą savam kepalui, su savuoju įspaustu raštu, kad iškepusį būtų galima atpažinti. Visi išsikepė po kepalaitį, šeimininkė padarė vieną didesnį, išskirtiniam svečiui skirtą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ