Dažnai girdime, kad šiais laikais žmonės neaktyvūs, patys nerodo iniciatyvos, kai reikia spręsti visiems aktualias problemas. Daugelis yra linkę tik kritikuoti kitus, tuos, kurie dar imasi kažkokios veiklos, kuria bendruomenes. Ne visos jos yra gyvybingos, nors ir oficialiai registruotos. Tačiau Gyvakarų kaimo žmonės gali būti neformalaus bendruomeniškumo pavyzdys.
Pasidomėti, kaip gyvena Gyvakarų kaimo žmonės, paskatino pasklidę gandeliai, kad šiame kaime kai kas savo reikmėms naudoja buvusį mokyklos pastatą, kuris tam žmogui nepriklauso, kad čia neva imami šimtai už velionio šarvojimą, o jo artimiesiems patiems dar reikia aplinką susitvarkyti.
Pasiliko kaimui
Gyvakarietė Nijolė Giedrienė papasakojo, kad buvęs mokyklos pastatas anksčiau priklausė Dulksniams. Paskui jį iš jų perpirko kolūkis. Daug metų ten veikė pradinė mokykla. Iširus bendrovei pajininkai sutarė, kad tą pastatą reikia pasilikti kaimo reikmėms, neparduoti. „Didžioji gyvakariečių dauguma prisidėjo savo lėšomis prie buvusios mokyklos pastato remonto. Tris mėnesius dažėm patalpas, nuėmėm sutrūkinėjusius radiatorius. Vidaus darbus dirbom bendrai pasitardami. Naudojam atnaujintas patalpas šarvojimui, kaimo susirinkimams. Čia prieglobstį randa ir rajono ūkininkių draugijos „Sodžius“ jų kaimo skyriaus narės. Čia vyksta ir įvairūs šventiniai suėjimai. Antai per Antanines gal 200 žmonių buvo susirinkę pasiklausyti kapelos „Dvaras“ koncerto, pabendrauti. Rudenį prieš Vėlines čia vyksta pamaldos už mirusiuosius, o pavasarį gegužinių pamaldų metų meldžiamasi už gyvuosius. Po šiuo stogu gali tilpti apie 80 žmonių. Šiuo metu po truputį renkam pinigus pastato apšildymui pertvarkyti, nes senąją jo krosnį jau nebesaugu kūrenti, tenka naudotis elektriniais radiatoriais“, – pasakojo moteris.
Paklausta, ar reikia šimtus mokėti už velionio pašarvojimą, pašnekovė tai paneigė. Anot jos, taip tikrai nėra. Žmonės susimoka už elektrą pagal oficialius skaitiklio parodymus ir viskas. Kad patiems reikia paruošti šarvojimui salę, aptvarkyti pastato aplinką, tai tiesa. Juk negali numatyti, kad žmogų reikės laidoti būtent tuomet, kai bus ką tik apkarpytos gyvatvorės ar nupjauta žolė kieme.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ