Rugsėjo 27-oji – Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Rinktis šią išties nelengvą, begalinės kantrybės, atsidavimo ir meilės žmonėms reikalaujančią specialybę ryžtasi nedaugelis. Kasdieniniuose darbuose nuolat besisukančio socialinio darbuotojo dažnai nepastebime, tačiau būtent jis prireikus pirmiausia skuba į pagalbą mažam ir pagyvenusiam, ligotam ar nuskriaustam likimo.
Reikia tvirtos asmenybės
Pasak Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas Laimos Bartulienės, mūsų rajone iš viso darbuojasi 11 socialinių darbuotojų ir 34 socialinio darbuotojo padėjėjai. Daugiausia – Kupiškio socialinių paslaugų centre, šeši specialistai dirba seniūnijose, vienas – Socialinės paramos skyriuje, vienas socialinio darbuotojo padėjėjas – Kupiškio Šv. Kazimiero vaikų globos namuose.
„Socialinis darbuotojas turi būti labai stipri asmenybė. Kasdien jis susiduria su įvairiais sunkumais. Juk žmogus į šios srities specialistą dažniausiai kreipiasi ne norėdamas pasidžiaugti, bet išsakyti savo bėdas ir problemas, o socialinis darbuotojas privalo ne tik jam padėti, bet ir išmokti atsiriboti nuo svetimų sunkumų. Šis darbas reikalauja daug psichologinės stiprybės, nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Socialinio darbuotojo uždaviniai – ugdyti, palaikyti socialinius gebėjimus, kad kiekvienas asmuo galėtų savarankiškai spręsti socialines problemas, inicijuoti socialinės paramos teikimą, užkirsti kelią atsirasti problemoms šeimose. Seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai dar teikia pagalbą ir Socialinės paramos skyriui – iš gyventojų surenka prašymus dėl socialinės paramos, mieste dirbantys specialistai aptarnauja klientus surinkdami prašymus dėl maisto iš intervencinių atsargų dalijimo bei vienkartinių pašalpų“, – kalbėjo L. Bartulienė.
Darbuotojų trūksta
Šiuo metu jaučiama socialinių darbuotojų stoka rajone, itin trūksta socialinio darbuotojo padėjėjų. „Padėjėjai teikia pagalbos į namus paslaugas senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, – sakė pašnekovė. – Šiuo metu eilėje tokios pagalbos laukia apie 20 žmonių, o vienas specialistas gali aptarnauti daugiausia keturis klientus. Taip pat socialinio darbuotojo padėjėjai teikia ir dienos socialinės globos paslaugas asmens namuose, šių specialistų irgi reikėtų daugiau.“
Socialinės paramos skyriaus vedėja akcentavo, kad nelengvame darbe kiekvieną specialistą labiausiai džiugina pasakytas geras žodis, įvertinimas, o profesinės šventės proga kolegoms L. Bartulienė linkėjo stiprybės, sveikatos, pozityvių minčių ir mylėti savo darbą.
Turi gyventi darbu
Net 17 metų socialinėje sferoje besisukanti Jolanta Gedvilaitė – puikus pavyzdys, kad mėgstamas darbas gali tapti gyvenimo būdu.
„Socialinio darbuotojo darbas – psichologiškai sunkus, reikalaujantis nuolat gilinti, atnaujinti turimas žinias, tačiau kartu labai įdomus, nes tobulėdamas ir dirbdamas su žmonėmis įgytą praktiką pritaikai ir savame gyvenime. Norint gerai jį atlikti privalai išgyventi tai, ką išgyvena tavo klientas, suvokti, ko labiausiai jam vienoje ar kitoje situacijoje reikia, kokių pirmiausiai imtis veiksmų, kad galėtum padėti žmogui. Juk būtent nuo socialinio darbuotojo profesionalumo, jo padarytų veiksmų neretai priklauso žmogaus likimas. Tai ne tik informacijos teikimas, konsultavimas, atstovavimas, bet visų pirma – žmogaus supratimas, jo išklausymas. Juk kiekvienas asmuo yra individas, turintis tik jam būdingą suvokimą, mąstymą. Neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kokios kitos srities specialiste, save matau ir gerai jaučiuosi dirbdama socialinėje sferoje“, – akcentuoja socialinė darbuotoja Jolanta Gedvilaitė.
Paskatino mamos pavyzdys
Šią nelengvą specialybę ji pasirinko matydama mamos pavyzdį. „42 m. mama dirbo Kupiškio socialinės globos namuose, jau nuo vaikystės mačiau jos rūpestį, meilę ir atsidavimą šios įstaigos gyventojams, kasdienį bendravimą su sutrikusio intelekto žmonėmis, jau tuomet jutau, kad jie labai nuoširdūs ir šilti, iš bendravimo sėmiausi tik teigiamų emocijų. Visada norėjau dirbti darbą, susijusį su pagalba žmogui. Jau vaikystėje įsivaizdavau save sesute, slaugančia ir prižiūrinčia ligonius“, – pasakoja Jolanta.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Unė JUODYTĖ