Kas yra šeima? Kas traukia sugrįžti į namus? Kodėl viename kieme per šventes pilna žmonių, o kitame svečių veik nebūna? Kodėl iš vienų namų vaikai skuba kuo greičiau išvykti, o kituose lieka gyventi kelios šeimos? Atsakymus, manau, rasite perskaitę mintis, kurias išsakė aplankytų šeimų žmonės. Ir vienas išmintingas žmogus – Jonas Vaitiekūnas – išdavė paslaptį, kad viską daro artimo meilė…
Vaičiūnų ir Janulių šeimos trauka – santarvė
Vaičiūnų šeimoje įprasta gyventi kelių kartų žmonėms po vienu stogu. Anksčiau gyvenęs Liaukiškių kaime ten ir parsivedė žmoną Jonas Vaičiūnas. Nors jis turėjo penkias seseris, tačiau kaip jauniausiam atiteko ūkis, o marti pritapo prie tėvų ir senatvėje juos prižiūrėjo. Jie patys užaugino keturis vaikus, ir štai viena dukra su šeima gyvena kartu su tėvais. Tėvai pasidžiaugia, kad dukra valgyti išverda, aptvarko, darbuose padeda, nors ir darbą turi. O ir prie ūkio, nors ir ne kokio, yra ką veikti. Tą dieną, kai kalbėjomės, visų surinkti į krūvą negalėjau – buvo išskubėję kiekvienas prie savo darbų. Gyvendami kartu išmoksta bendravimo, pagarbos vienas kitam: jaunimas gerbti senelius, o tuo pačiu ir kitus pagyvenusius žmones, o seneliams taip pat rečiau tenka dūsauti, kad jaunimas šiais laikais netikęs ir nenori padėti vieni kitiems. Giliausios tradicijos šeimoje, kad visada susirenka per Kalėdas, Velykas ir per Tėvų gimtadienį, kurį švenčia kartu, nes vienas gimęs lapkričio 5, o kitas – lapkričio 9 dieną. Tada Vaičiūnų, dabar gyvenančių Subačiaus miestelyje, kiemas pilnas šurmulio. Vyresnioji Jono sesuo buvo 19 metų vyresnė už brolį. Jai mirus, visi vaikai kažkaip nejučia pamilo dėdės namus ir dabar per šventes jau įprasta, kad suvažiuoja ne tik savi, bet ir sesers vaikai. Ateina kaimynai. Žmonių tiek, kad vos užtenka vietos troboje stalams pastatyti. Per vienas Velykas skaičiavę, kiek yra žmonių, priskaičiavę gal trisdešimt. Žinoma, dabar suprasdami, kad tokioms šventėms pasiruošti seneliams ir jų dukrai per sunku, stengiasi atsivežti šiek tiek maisto ir patys, padėti pasiruošti. Visi jaučiasi kaip namie. Optimistiškai nusiteikusi Magdelena Vaičiūnienė prisimena dainos žodžius, kad „rodos, ir vargo nebuvo“, nes vargai savi, o dabar jau išaugo džiaugsmas. Paklausti, kokia jų namų traukos paslaptis, Jonas Vaičiūnas, nestokojantis humoro jausmo, skubiai atsako: „Gal kad nesimušam, nesibaram.“ Matyt, paslaptis slypi santarvėje.
Vingilienei reikia gyvai paminklą pastatyti
Ir pataikyk man aplankyti žmones atlaidų metu. Mat šeima gyvena Kupiškio rajono Stračnių kaime, kur netoliese yra kapinės, o jose koplyčia. Kiekviena koplyčia turi savo atlaidus. Stračnių koplyčioje vyksta Atvelykio ir Petro ir Povilo atlaidai. Taip buvo nuo seno. Tik sovietmečiu atlaidų nebebūdavo. Atkūrus Nepriklausomybę Laima Vingilienė pakalbinusi kunigą – ir atlaidus atnaujino. Dabar atlaidų dienai ruošiasi iš anksto, nes čia visada vyksta iškilmingi pietūs, į juos susirenka ne tik vaikai, kurie dalį atostogų praleidžia kaime, bet apsilankymu šį kiemą pagerbia ir kunigas. Tai ne vienintelė šventė, į šį kiemą sutraukianti saviškius. Dar vienas šios šeimos savitumas – bendri renginiai. Štai pernai visi savi ir dar draugus pasikvietę plaukė baidarėmis. Ir smagu, ir vienija visus. Šeimininkė sako: „Kiek gyvenu, nėra buvę nei Velykų, nei Kalėdų, kad visi nesuvažiuotų. Visa namų trauka motina. Kol motina gyva, ji vienija didžiąją šeimą.“ Dukra Rita, gyvenanti su šeima kartu, paantrina, kad čia renkasi ir visada pilna žmonių gal dėl to, kad nepikti, nesibara. Močiutė sausainių prikepa, visus vaišina, nesvarbu, ar savas, ar svetimas. Čia ne tik savi vaikaičiai vasaroja, bet dažnai pilnas kiemas ir jų draugų, nes čia gražus kampelis – netoli vandens telkinys, miškas. O gal ir šeimos gerumo spinduliavimas traukia, pas juos, matyt, gerumo genai vyrauja. Močiutė sielojasi dėl visų. Ar neatsibosta būti vos ne nuolatiniame triukšme, visada savo kieme ar troboje matyti nemažai žmonių? Laima Rozalija Vingilienė to paklausta atsakė, kad kai visi kaip savi, moka ir tvarką palaikyti, nieko, o pati esanti labai pamaldi, tai vis prašanti Dievo stiprybės. Kaimynai visaip atsiliepia, kai kurie geranoriškai nustemba: „Vis tiek daug tame kieme žmonių, ką jie ir valgo…“ Bet kad valgo ir dar gerai valgo, įrodo turtingai vaišėmis nukrautas stalas. Kita kaimynė užsiminusi, kad Vingilienei tai reikia gyvai paminklą pastatyti už tokį sugebėjimą rūpintis visais ir turėti tiek šventos kantrybės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Emilija PAMARNACKAITĖ