Nuo gegužės 1 d. kasos aparatus privalo naudoti visi asmenys, prekiaujantys maisto produktais uždarose patalpose – turguose, kioskuose, vagonėliuose, kilnojamuose nameliuose.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, tokie prekeiviai jau įsigijo apie 2 tūkst. kasos aparatų, prašoma kompensuoti suma – apie 1,3 mln. litų. Smulkiesiems verslininkams jau išmokėta apie 0,5 mln. litų kompensacijų.
Už prekybą maisto produktais be kasos aparatų dengtose prekyvietėse nuo gegužės 1 d. yra taikomos 500-1 000 Lt baudos.
Paskutinis protestuotojas
„Kupiškėnų turgaus“ paviljone gegužės 3-ąją – pirmą darbo dieną po to, kai įsigaliojo draudimas dirbti be kasos aparatų, didelių pasikeitimų nesimatė, išskyrus tai, jog ant visų prekystalių šalia svarstyklių buvo matyti ir kasos aparatai. Daržovių skyriuje laisvas tik vienas prekystalis, prie kurio sukiodavosi ilgametė turgaus prekiautoja Danutė Palaimienė. Tačiau ją aptikau daržoves pardavinėjančią lauke. Pasak moters, jai, kaip paskutinei protestuotojai prieš kasos aparatų įvedimą dengtose turgavietėse, čia leido prekiauti turgaus administracija. Tad Kupiškyje kasos aparatų klausimas iš pirmo žvilgsnio išsisprendė tarsi be didesnių problemų. Apie naujovę bylojo kartkartėmis viena pas kitą pasitarti bėgiojančios pardavėjos, tai prie vieno, tai prie kito kasos aparato stoviniuojantis kasos aparatų meistras.
Kitais nuotaikų ir emocijų atspalviais ši diena nusidažė pakalbinus turgaus prekiautojas. Pirmiausia jos nusiskundė, kad neturi patogios vietos kasos aparatui pastatyti. Gal būtų galima papildomai kokių spintelių ar lentynų sumontuoti? Taip pat kai kurios moterys pasidejavo, kad kol kas joms stinga įgūdžių dirbti su šiuo aparatu. Tad klientai turi ilgėliau palaukti ir už tai jų labai nepeikti.
Nei verslininkai, nei prekybininkai
Septyniolika metų turgavietėse dirbanti Danutė Kindurienė konstatavo, kad šiomis dienomis turguje dirbantys žmonės eilinį kartą išgyvena sumaištį, yra suirzę ir sunerimę bei jaučiasi pažeminti. „Mes iš esmės nesame prieš kasos aparatus, bet mums iki galo neišaiškinta, kaip dirbti, padaugės popierizmo. Prekybinis ir buhalterinis skaičiavimas juk skiriasi. Mes prilyginti didelio prekybos centro arba kitokių parduotuvių savininkams, bet esame tik fiziniai asmenys, o ne individualios veiklos savininkai. Iš mūsų reikalaujama kaip iš verslininkų, o teisių praktiškai neturime jokių. Praėjusią savaitę Valstybinėje mokesčių inspekcijoje surengtame seminare įskaudino inspektorių mesta frazė: „Sirgt neturit teisės.“ Ar mes ne žmonės? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Antai viena turgaus prekiautoja išsinarino petį ir negalėjo visą mėnesį prekiauti. Moteris buvo atsivežusi produktų už 3 tūkst. litų, bet neturėjo teisės jų perleisti kitam prekybininkui ar vietoj savęs kitą žmogų paprašyti padirbėti. Mums nėra jokių išlygų“, – pasakojo D. Kindurienė, prekiaujanti žuvimi.
Pasak mėsos pardavėjos Angelės Uzdrienės, reikia mokėti po 630 Lt (su šaldytuvo nuoma – po 830 Lt) už darbo vietos nuomą, sumokėti mokesčius SODRAI, sveikatos draudimui, padengti transporto išlaidas, įsigyti higienos priemonių ir užsidirbti sau nors minimalų atlyginimą. „Net atostogų laiku mokam už darbo vietos nuomą, nors tuo metu nesinaudojame nei elektra, nei vandeniu. Žinoma, dėl to galima būtų derėtis su turgaus administracija. Taigi nesam milijonieriai ir pilių nestatome“, – kalbėjo pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ