Netylant aistroms dėl rajono mero rinkimų peripetijų, o ponui V. Beinoriui atvirai mane apkaltinus „išdavyste“, renkant rajono merą, su didžiule atsakomybe ir nuoširdumu pareiškiu, kad, neturėdamas jokių sutartinių įsipareigojimų, negalėjau nieko išduoti.
Primenu, kad esu išrinktas kaip nepriklausomas kandidatas ir tikrai rimtai galėjau pretenduoti net į mero postą, jei rinkėjai būtų išreiškę didesnį pasitikėjimą ir mūsų nepriklausomų koalicija būtų gavusi bent 6-8 vietas Taryboje. Deja, tas neįvyko, o su trimis vietomis rajono Taryboje tikėtis rimtų postų būtų nelogiška ir naivu. Esu sąžiningų politinių varžytuvių šalininkas, todėl pritariu tai nuostatai, kad valdžią turi dalintis tie, kurie laimėjo rinkimus. Visi žinojom, kad valstiečių partija pasirašė koalicinę sutartį su rajono socialdemokratais ir užsitikrino 13 balsų daugumą. Visiškai natūralu, kad buvo bandoma suformuoti ir kitą koaliciją, kurios branduolys buvo konservatoriai. Tačiau ir šitame darinyje mums, nepartiniams, aukščiausias postas, aišku, nebuvo siūlomas, todėl mane gerokai nustebino, kai iki pirmojo Tarybos posėdžio likus visiškai nedaug laiko konservatorių iniciatyva buvo suorganizuotos derybos su manimi ir Darbo partija, tikinant, kad alternatyvioji dauguma garantuota, kad pasirašyta koalicija tarp valstiečių ir socialdemokratų yra netvirta ir kad kažkurie iš jų jau „prikalbinti“ balsuoti už naują daugumą.
Likus dviem dienoms iki Tarybos posėdžio, man buvo pasiūlytas mero postas. Kodėl buvo pasirinkta mano, o ne V. Beinorio ar D. Bardausko kandidatūra? Pasirodo, mano kandidatūra buvo vienintelė, kuriai galėtų pritarti Darbo partija. Priblokštas tokio staigaus naujai formuojamos daugumos pasitikėjimo pasakiau, kad sutiksiu užimti šias pareigas, jei būsiu garantuotas, kad tikrai gausiu pritarimą ir palaikymą. Man buvo svarbu ne laimėti mero postą, žymiai svarbiau man buvo – kaip dirbtume, jei tai atsitiktų. Turint galvoje Darbo partijos ir konservatorių dar visai neseną aiškinimąsi valstybinėse komisijose ir net pasitelkiant teisėsaugą, vargu ar galėtų šios dvi rajono politinės jėgos dirbti ranka rankon?
Širdy spurdėjo kažkokia negera nuojauta, kad čia kažkas ne taip. Sužinojus, kad sutartyje tarp valstiečių ir socialdemokratų yra visų 13 ją pasirašiusiųjų partnerių parašai, tapo aišku, kad naujoji dauguma galima tik tuo atveju, jei kažkas sulaužytų savo parašą ir pereitų naujos daugumos pusėn. Svarsčiau, kaip tokį veiksmą būtų galima pavadinti, politiniu manevru, staigiu nusistatymo pasikeitimu ar tiesiog išdavyste? Atsakymą suradau Tarybos posėdžio metu, kuris ir nulėmė mano apsisprendimą viešai atsiimti siūlomą kandidatūrą į mero postą. Prieš tapdami Tarybos nariais, visi mes davėme priesaiką, kurioje prisiekėme „gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti visas Savivaldybės tarybos nario pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių gyventojų teises ir viešuosius interesus.“ Šituos žodžius aš pasakiau iš visos širdies. Ar po to aš galėjau būti toks nedoras ir veltis į nesąžiningus žaidimus, siekiant valdžios, siekiant naudos sau. Tiesą sakant, asmeninės naudos gal būtų buvę ne tiek jau daug, nes posėdžio išvakarėse V. Beinoris mane perspėjo, kad, man laimėjus mero postą, po kiek laiko jį reikės užleisti jam. Tai kas čia ką išdavė, pone V. Beinori? Man atrodo, kad čia kaip tik kažkas kažką išgelbėjo nuo išdavystės, o tuo pačiu ir nuo priesaikos sulaužymo. Linkiu ateityje nebesišvaistyti tokiais žodžiais – patikėkit, jie tikrai skaudžiai žeidžia…
Lietuvos politikai, kokio rango ir pažiūrų jie bebūtų, turi vieną ypatingą ir visiems bendrą bruožą -jie niekada nebūna kalti dėl savo veiksmų, dėl savo padarytų klaidų, dėl savo pralaimėjimų. Kalti gali būti kas tik nori – oponentai, žurnalistai, aplinka – tik ne jie patys. Ne išimtis ir Kupiškio konservatoriai. Šią kadenciją, pralaimėję rinkimus, jie vėl ieško „atpirkimo ožių“ savo pralaimėjimui pateisinti…
Linkiu visiems laimingai sulaukti šv. Velykų!
Kupiškio savivaldybės tarybos narys Povilas Gurklys
——-
Autorius: