Kas žmogui svarbu gyvenime? Manau, pirmoje vietoje tikrai ne prakilnios idėjos, o paprasti dalykai – savi namai, sveiki artimieji, pastovi ir saugi kasdienybė su darbu ar širdžiai mielu užsiėmimu. Kur greta tokių išvardijimų padėti valstybę, savo šalį, savo gimtinę? Ar ji gali būti džiaugsmo šaltiniu savo piliečiui, rūpestinga, atlaidi ir visada laukianti tarsi motina savo sugrįžtančio vaiko? Žinoma, tokie poetiški palyginimai keistai atrodytų kasdienybėje, bet galimi šventės proga. Tokios šventės, kuri bus rytoj, Kovo 11-ąją, atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės dieną.
Galima ją paminėti formaliai, švęsti iš pareigos, demonstratyviai. Pacituoti keliolika eilučių iš dokumentų, surašytų prieš 21 metus. „Kaip seniai tai buvo“, – pasakys jaunas žmogus. „Šitaip greitai pralėkė laikas“, – ištars tas, kuris prisimena to meto įvykius. „Lyg vakar buvę“, – šyptels karštų įvykių sūkuryje buvusysis. Bet kiekvienas savaip kalbės, nors ir apie tą patį.
Patirtys
Leonas Apšega,
Kovo 11-osios Akto signataras
Gal šimtus kartų esu pasakojęs tos įsimintinos dienos įspūdžius. Tada neatrodė istoriškai svarbios akimirkos, vyko veiksmų konvejeris, be poilsio, atokvėpio, su įtampa, nežinant, kuo viskas baigsis. Kovo 10 dieną suvažiavom visi į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą, gavom po gėlę, įsegė po ženkliuką ir darbavomės. Nebuvo kada mąstyti. Konstitucijos pakeitimai, vyriausybės formavimas, tada nuolat posėdžiavom iki išnaktų. Buvo toks pojūtis, kad vyksta revoliucija, viskas keičiasi, tik nebuvo kada į tai įsižiūrėti atidžiau. Manau, buvo padaryta klaida, kad nuspręsta taip greitai paleisti Nepriklausomybę atkūrusią Aukščiausiąją Tarybą. Mes tada visi buvom „idėjiniai“, jokių nuoskaudų, galvojimo apie savo patogumus, geresnius automobilius… Kai dabar pasižiūriu į Seimą, kas dedasi, kokia „žulikystė“, tik nauda, pliki interesai, tik savieji verslo klanai, vien akiplėšiškas melas, klouniškas išsidirbinėjimas, galvoje netelpa, kad įvyko tokie pokyčiai, kad niekam nebesvarbi valstybė, visa šalis, visi piliečiai. Kalbama apie krizę, diržų veržimą, pensijos mažinamos, ir čia pat politikai puikuojasi džipais, leksusais… Apie tokius galimus pokyčius tada tikrai nebuvo nė minties, net šiurpiam sapne nebūtum susapnavęs.
Atsimenu, teko tada su mūsų politikų grupėmis lankytis Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Kiek modernios buities patogumų, kokia neregėta gyvenimo kokybė. Kalbėjom, kad po 20 metų ir pas mus bus taip pat, gyvensim kaip Švedijoje… O kas dabar? Prekių ir paslaugų kainos beveik tokios pat, pas mus kuras netgi brangesnis, o mūsų vidutiniai uždarbėliai 4-5 kartus mažesni už jų. Spauda rašo, tvarkinga šeima su 10-ia vaikiukų metama iš namų, antstoliai veržiasi, atseit gina valstybės interesus. Absurdas. Kas bus atsakingas už šį šalies „nuvairavimą“ į šoną?
Žinoma, esu optimistas, vargu ar be tokių įvairiausių drumzlių galėjom savo Nepriklausomybę įtvirtinti, bet tikrai per ilgai šita klampynė trunka. Vieną koją jau ištraukiam, tuoj kita įklimpsta, ir taip be galo, rodos, bus… Neturi būti. Užaugs nauja karta, kitaip mąstys. Viskas bus gerai. Liūdna, kad jau nebe man. O galėjo būti ir man…
Atsakomybė
Stasys Šatkus,
smulkusis verslininkas
Apie ką šis pokalbis? Apie valstybę, Nepriklausomybę, piliečio būsenas? Sunku vieną nuo kito atskirti. Tikrai nenoriu kalbėti apie save, savo verslą. Nes nesijaučiu reikšmingas, svarbus. Nebent savo šeimai, savo žmonai, savo vaikui. Jie svarbūs, reikšmingi man. O ar svarbūs valstybei, šaliai?
Nemanau. Dukra jau dešimtį metų gyvena ir dirba Londone. Sėkmingai, džiaugiamės ja. Valstybei jos nereikia nei kaip specialistės, nei kaip pilietės. Manau, kad aš valstybei šiek tiek esu reikalingas. Nes esu darbdavys, įdarbinu savo žmoną, už ją, kaip samdinę, sumoku mokesčius. Ji turi šiokių tokių socialinių garantijų. Aš jų neturiu. Negaliu išeiti atostogų, susirgęs negaunu nedarbingumo lapelio, ligos pašalpos. Todėl jau gal dešimtmetį nebuvau atostogauti. Baiminuos bankroto? Taip. Ir šitaip jau 19 metų. Tiek egzistuoja mūsų įmonė. Be lūkesčių praturtėti. Pernai dirbom „minusan“, 2009 metais šiaip ne taip kapstėmės. Kodėl taip yra? Nesugebam? Buvo Kupiškyje Nepriklausomybės pradžioje daugiau tokių kaip mes. Nusigalavo. Įdomu, kaip mums pavyksta vis dar kvėpuoti? Gelbsti šeimos verslo modelis: samdinė žmona, jei ką darbe ir pavagia, namo parneša. Juokauju.
O jeigu kalbėtume apie valstybę, čia jau pasvarstymai įvairesni. Gerai, kad esam laisvi, nepriklausomi. Galėtume jaustis oriai, turėti savigarbos. Bet neturim jos. Kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo nuolankesni esam, dėkingi, kad visiškai dar neužsmaugia. Pasaulyje ūkio krizė, o mūsų valdžia giriasi, kad atrado unikalią išeitį – didinti mokesčius. Niekas to nedaro, bet atvažiavę pas mus gudrūs ekspertai ploja per petį – šaunuoliai. Kuo pas jus sunkiau, tuo mums didesnis pasirinkimas pas jus pigios darbo jėgos, kvalifikuotų specialistų. Jau atvirai atvažiavę darbdaviai renkasi – o mūsų savigarba „miega“. Ar kam nors svarbu? Gėda, kad taip neregėtai išaugo Lietuvoje socialiniai skirtumai, nežinia, kokiais būdais dauginasi milijonieriai ir kantriai vargsta tylėdami šimtai tūkstančiai vargetų. Dar drįstama kalbėti, kad jie tingi dirbti, nori didesnių algų? Nežinia, kaip mūsų dabartinę santvarką geriau pavadinti – laukiniu kapitalizmu ar grynakrauju komunizmu?
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ