Žodis režimas kelia įvairių asociacijų: gali būti griežto ir sustiprinto režimo kalėjimas, lovos režimas ligoniui, prievartinė valstybės politinė sistema. Gediminas Virbickas, Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas, pažįsta dar vieną ypatingą režimą – invalido vežimėlio. Sėdėjo jame bejėgis, nusivylęs ir piktas. Beveik neišjudėdamas iš namų. Tai truko pusantrų metų. Dabar pakilo. Vežimėlis tebėra namuose, bet jo nebereikia. Gediminas vaikšto, kad tvirčiau jaustųsi, pasiramsčiuodamas lazdžiuke. Ir sako atradęs iš naujo savo gyvenimą, perėjęs tikrą dvasios kančių skaistyklą. Pravartu apie tai sužinoti ir išgirsti ypač tiems, kurie neįvertina sveikatos, laisvo judėjimo, aktyvumo laimės.
Papasakokit apie save, anksčiau neteko Jūsų matyti Kupiškyje. Nečionykštis esat ar buvot ilgam išvykęs?
Esu kupiškėnas, o kad nepastebėjot, nieko nuostabaus, sveikieji nepastebi neįgalių, ligotų. Ir aš pats toks sveikas ir nepastabus buvau 28 metus. Dabar man 34-eri. Šešerius metus sergu išsėtine skleroze. Dabar mano suvokimai, vertinimai visai kitokie. Viskas apsivertė. Nemaniau, net neįsivaizdavau, kad taip gali nutikti.
Atvirai ryžtatės apie tai kalbėti?
Prieš kelerius metus tikrai būčiau visus varęs į šalį, nekalbėjęs. Neapkenčiau visų ir savęs pirmiausia. Už savo bejėgiškumą. Tiesiog džiūvau, lovoje atsigulęs, į sieną žiūrėdamas. Psichologiškai sunkiausia yra suvokti, kad niekada nebebūsi sveikas. Išsėtinė sklerozė yra centrinės nervų sistemos nepagydoma liga. Galbūt vienaip į tai žiūrėtum senatvėje, bet kai tau nėra ir trisdešimties, mėgini išanalizuoti, kas įvyko, dėl ko, kodėl. Tokia analizė nieko gera neduoda. Kol į save žvelgi iš sveiko žmogaus pozicijų, tol išeities nepamatysi. Kai jūs į mane žiūrite, jums baisu, tikras siaubas? Ligoto žmogaus akimis pažvelgus, nėra tragedijos. Apsipratau, suvokiu, kad gyvensiu su šia liga visada. Ir tik nuo manęs priklauso, kaip gyvensiu. Koks bus mano gyvenimo būdas, ar nepanirsiu į depresiją, ar padėsiu sau… O kaip tai gali padaryti geriausiai? Nebūdamas vienas, atsikratęs vienatvės. Suprantančių tavo būklę žmonių apsuptyje, stengdamasis padėti kitiems.
Graži mintis ir pasiryžimas gražus. Galvoju, kad iki tokio supratimo vedė labai erškėčiuotas takas…
Ko gero, viskas gyvenime nutinka ne šiaip sau, viskas veda į pažymėtą tašką. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, norėjau gražiai, gerai gyventi. Tam reikėjo užsidirbti. Esu kupiškėnas, mano tėvukai kilę iš Noriūnų ir Aukštupėnų. Kur gi Kupiškyje rasi gerą darbą, taigi išleido mane namiškiai į Norvegiją. Staliumi statybose dirbau 6 ar 7 metus. Vis norėjosi dar kiek padirbėti. Pataupyti. Gal kada nepavalgydavau, pervargdavau. Pajutau, kad nebestipri viena koja, aukštai ant stelažų būdamas, pusiausvyros nebeišlaikau. Tokie silpnumo priepuoliai užeidavo ir vėl atslūgdavo. Grįžęs namo, pasitikrinau sveikatą. Pirminė diagnozė pribloškė, nenorėjau patikėti, maniau, šiaip nusilpau, pagersiu vitaminų ir praeis. Paskyrė daktarai stebimąjį gydymą, o aš dar išvažiavau į Norvegiją. Vis nenorėjau pasiduoti ir pripažinti jau kitokios savo situacijos. Silpnumo priepuoliai vis dažnėjo, teko grįžti namo. Diagnozė niekur nedingo, buvo paskirta neįgalumo grupė su išlikusiu 40 proc. darbingumu. Dar mėginau ieškotis darbo, ėjau registruotis į Darbo biržą, bet nieko rasti nepavyko. Vienoje parduotuvėje lyg ir žadėjo darbą, bet, kai pasakiau apie savo ligą, pažadėjo paskambinsiantys. Ir dabar to skambučio tebelaukiu… Ligotų žmonių niekam nereikia. Dažnai ir artimiesiems sunku susitaikyti su tokiu pasikeitimu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ