Kiekvieną vasarą „Kupiškėnų minčių“ korespondentai stengiasi aplankyti kuo daugiau rajono kaimelių ir miestelių. Praėjusį lietingą ketvirtadienį apsižvalgėme Šimonių seniūnijoje. Domėjomės, kaip žmonės gyvena Adomynėje, Juodpėnuose, Pelyšiuose, Šimonyse. Deja, prastas oras, kitos nenumatytos aplinkybės pakoregavo mūsų planus. Kai kuriuos pokalbius su šimoniečiais teko atidėti kitam kartui.
Savo pasižvalgymus pradedame nuo Šimonių miestelio.
Jei ne grybai ir ne uogos
Atsidūrus Šimonyse pirmiausia galvoje sukirba mintis apie grybus ir uogas – miško gėrybes, kurių šio krašto žmonėms kasmet nepašykšti pašonėje ošianti Šimonių giria. Sezono metu grybai ir uogos ne vieną šimonietį gelbsti nuo nepriteklių, o darbščiausieji, sako, ir visai gražaus pelno iš to pasidaro.
Pro miestelio centrą, išpraustą lietaus ir iščiustintą aplinkos tvarkytojų (Žolinės šurmulio pėdsakų čia jau nelikę nė kvapo), nuskubame gatvele tolyn ieškoti grybų ir uogų supirkėjų. Pamatę prie vienos sodybos įbestą lentelę su užrašu „Grybai ir uogos“, pasibeldžiame į duris. Jas atvėręs Ruslanas Jasas papasakojo, kad šiuo metu įmonė iš Varėnos, kuriai jis atstovaująs, superka voveraites ir mėlynes. Šių miško gėrybių per dieną žmonės pristato apie 15 kg. „Kai ateina pašalpų, pensijų mokėjimo diena, žymiai sumažėja uogautojų ir grybautojų, – teigė vyriškis. – Paskui vėl viskas grįžta į įprastines vėžes. Tiesa, dalis grybų ir uogų miestelio supirktuvių nepasiekia. Mat šiemet jų supirkimo punktą vienas anykštėnas nyra atidaręs pačioje girioje“. Jam pačiam voveraitės – tai ne grybai. Jų nevalgąs. Na, o kitų grybų kol kas nėra.
Panašiai apie šiųmetį grybų derlių kalbėjo ir Ligita Lapeginienė, kurios kieme miško gėrybių supirktuvė jau egzistuoja apie 13 metų. Tiesa, šiemet moteris tik nuomoja toms reikmėms patalpas, o su žmonėmis atsiskaito ir grybus pasiima varėniškės firmos vairuotojas. Anot L. Lapeginienės, supirkėjai labiausiai tikisi baravykų. Viena senolė yra pranašavusi, kad šie metai bus labai grybingi. Gal rudenį taip ir bus. Kol kas ūmedžių ar baravykų kai kas tik valgymui yra parsinešęs.
Prakalbus apie kainas, moteris sakė, kad voveraičių kilogramo kainą iki 3 Lt buvo numušę konkurentai iš Rusijos. Kai ten įsiplieskė gaisrai, pas mus vėl pakilo grybų kaina. Per dieną apie 20-25 kg žmonės pristato grybų ir uogų. Tačiau šiemet labiau žmonėms apsimoka miško gėrybes parduoti turguje gyventojams. „Nereikėtų manyti, kad daugiausia grybauja norintys nusipirkti bambalį alaus ar cigarečių. Yra daug rimtai tuo užsiimančių žmonių. Ne tik šimoniečių. Bene daugiausia miško gėrybių yra pristačiusi viena močiutė iš Šepetos. Mano dukra tokiu būdu užsidirbo poilsinei kelionei į Palangą. Aš paremti negaliu. Esu bedarbė. Vyro algos, žinoma, pramisti šeimai užtenka. Tačiau reikia vaikus į mokslus leisti. Esu vienais metais uždarbiavusi Norvegijoje. Dabar irgi rengiuosi ten važiuoti pas draugę pailsėti, apsidairyti. Turiu medicininį išsilavinimą. Žinau, kad toje šalyje stinga medicinos seserų. Kol kas, deja, didžiausia kliūtis ten įsidarbinti pagal specialybę – norvegų kalbos nemokėjimas“, – dalijosi ateities planais L. Lapeginienė.
Ne tik ūkininkai
Ūkininką iš Šimonių Alvydą Kavoliūną daugelis pažįsta kaip avių augintoją, kuriam vilkai yra pridarę daug nuostolių. Tačiau gal nedaug kas yra girdėjęs, kad šis vyras dar ir aludaris. Alaus darymo paslapčių jis daugiau nei prieš dvidešimt metų mokėsi pas garsų šio krašto aludarį Antaną Burkauską. Pastaruoju metu alų tedarąs tik Žolinei. Mums bebūnant, pas A. Kavoliūną atvažiavo buvęs šimonietis Valerijonas Baltrūnas su žmona Laima (berods prieš aštuonerius metus kupiškėnams ji eksponavo ant šilko tapytus savo paveikslus) pasiimti jiems skirtos alaus statinaitės.
Išleidęs svečius ūkininkas pratęsė pokalbį su mumis. Pasak jo, dabar deklaruojąs apie 98,5 ha žemės. Savos žemės yra 60 ha, o likusią nuomoja. Be beveik 200 avių, A. Kavoliūno ūkyje yra maždaug 30 galvijų. Pieną pristato „Žemaitijos pienu“. Jo surinkimo punkto vedėjos Virginijos Indreikienės darbu yra patenkinti. Per beveik 20 m. jai jokių pretenzijų nėra turėję.
Paprašius išvardyti šio sezono ūkininkavimo sėkmes ir nesėkmes, A. Kavoliūnas sakė, kad pernai daugiau teko padirbėti presuojant šienainį. Tam sunaudojęs plėvelės už 22 tūkst. litų, o šiemet – tik už 8 tūkst. litų. Šiemet mažiau ūkininkams jo paslaugų prireikė, gal daugiau žmonių savo presus įsigijo. Kita bėda – miežius užpuolė dryžligė, o žemę jiems buvo idealiai išdirbęs. Dar viena nesekmė – iššalo gražiai sudygę rugiai. Jų iš hektaro pavyko prikulti tik apie toną. Tačiau ūkininkas dėl to į neviltį nepuola. Grūdinių kultūrų neparduodąs, viskas yra sunaudojama gyvuliams šerti. Jei pritrūktų pašarų – pirktų.
Kavoliūnas džiaugėsi, kad vilkai šiemet dar nebandė įsisukti į jo avių bandą. Kai suremontuos automobilį, veš į Kretingą dalį jų parduoti. Mažesnio kiekio nei 40 avių supirkėjai patys nesivargina važiuoti atsivežti.
Užsukę į Šimonių gaisrinę radome tądien ten budėjusius šio miestelio ugniagesių komandos vyrus Tautvilį Indilą ir Bronių Jakutį. Vyrai sakė, jog šiemet neperdaugiausiai teko jiems gaisrų gesinti. Laimė, jog nedegė miškas. Kai lija, ugniagesiams ramu. Pašnekovai buvo patenkinti ir buitinėmis sąlygomis, sutvarkyta gaisrinės aplinka.
Abu vyrai ne tik ugniagesiai, bet ir ūkininkai. Šios preidermės viena kitai nemaišo, nes tenka budėti kas kelios dienos. Be to, ugniagesių rengimo kursuose įgytos žinios yra naudingos ir besirūpinant savo ūkio priešgaisrine sauga.
E. Jakutis papasakojo, kad turi apie 30 ha žemės. Vysto pieno ūkį. Šiuo metu laiko 38 galvijus (23 karvutes, 15 veršių). Tad visa žemė – ganyklos. „Pragyventi vien iš pienininkystės – sunku. Pieno supirkimo kainos tiek buvo nukritusios, kad jų kitaip, kaip pasityčiojimu iš žmonių, nepavadinsi. Šiuo metu jau moka 64 ct už litrą. Tai jau geriau“, – sakė vyriškis.
Tądien buvome jau apsilankę T. Indilo ūkyje. Tad išsamus pasakojimas apie tai bus spausdinamas atskirai.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ