Po dviejų dešimtmečių į Kupiškį vėl grįžta komisas. Verslininkų nuomone, šis prekybos būdas visuomet eina greta krizės. Todėl dabar pats tinkamiausias laikas išnaudoti šią primirštą verslo šaką.
Kupiškiui – naujiena
Jau savaitė, kai mūsų mieste, po dvidešimties metų, vėl ėmė veikti komisas. Ši prekyba sudomino kauniečių bendrovę „Iversa“. Jos savininkai nusprendė išnaudoti visų užmirštą verslo nišą ir savo baldų parduotuvėje Pergalės gatvėje atidaryti nedidelį komiso skyrelį. Praėjusį savaitgalį sumontavę reikalingą įrangą, parduotuvės darbuotojai jau laukė pirmųjų lankytojų.
„Mes ilgai galvojome, kuo be prekybos baldais, Kupiškyje dar būtų galima užsiimti. Ir komisas mums pasirodė – nebloga idėja. Patalpų papildomai nuomotis nereikia, o dėl pelno – tikimės, kad bent po vieną kitą daiktą parduosime. Nuostolingas mums toks sumanymas tikrai nebus“, – sakė bendrovės „Iversa“ buhalterė Irena Ivanauskienė.
Kaune, anot jos, komisai – jau nebe naujiena. Tokiu metu jų pamažu vis daugėja.
Kupiškyje kauniečių atidarytas komisas – kol kas vienintelis. Apie tokią prekybą sužinojusi Kupiškio rajono savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėja Marijona Pečkuvienė itin nustebo. Paskutiniai leidimai tokiam verslui šiame skyriuje išduoti prieš du dešimtmečius.
Ar naujasis komisas bus pelningas savininkams, dabar kalbėti dar ankstoka.
Pardavimų vadybininkė Solveiga Čelkienė pasakojo, kad prekyba tik įsivažiuoja ir kol kas žmonės ateina tik parduoti savo daiktų. Daugiausia į komisą šiuo metu nešami rūbai.
Tačiau norinčių jų įsigyti, pasak S. Čelkienės, dar nebuvo – pirkėjai užsuka tik apsižiūrėti. Daugelį jų nustebina ir atbaido aukštokos prekių kainos. Paprasta palaidinė čia kainuoja ir 5, ir 15 litų. Tačiau yra ir 90 litų įkainotas ne pats madingiausias, pagyvenusiai moteriškei skirtas, kostiumėlis, 60 litų kainuojantis nublukęs vyriškas švarkas, tiek pat kainuojantys nudėvėti dirbtiniai kailiniai.
„Problema, kad prekes atnešę žmonės už jas prašo per brangiai. Juk tai – ne nauji rūbai. Gal taip tikimasi daugiau užsidirbti, – komise prekiaujamus drabužius kilnojo vadybininkė. – Kai kuriuos rūbus bus itin sunku parduoti. Žmonės, matyt, įsivaizduoja, kad jų drabužiai labai reikalingi, bet nesupranta, kad šie ir padėvėti, ir kai kurie net nemadingi. Todėl pirkėjai kol kas tik užsuka, bet nieko neperka“.
Tačiau diktuoti kainų komiso pardavėjai savo lankytojams negali. Jie su žmonėmis sudaro sutartis, kuriose pardavėjas pats parenka kainą, o komisas užsideda iki 50 procentų dydžio antkainį.
Vienu metu šiame komise prekiauti galima ne daugiau kaip penkiomis vieno gyventojo prekėmis. Už sutartį sumokėjus penkis litus, atnešti daiktai pardavinėjami 30 dienų. Po to jų kaina mažinama.
Komisas atgaivino prisiminimus
Kauniečių idėja suintrigavo ir mūsų rajono verslininkus. Būtent nuo tokios prekybos dar 1992 metais pats savo verslą buvo pradėjęs bendrovės „Bočiupis“ direktorius Vilius Valintėlis. Jis įsitikinęs, kad dabar pats tinkamiausias metas komisams įkurti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida STAKYTĖ