Pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie gamtos taršą, todėl ieškoma būdų, kaip ją sumažinti ir kartu taupiai bei efektyviai panaudoti alternatyvius kuro bei energijos šaltinius.
Šepetoje gyvenantis ūkininkas Antanas Dobrovolskis jau ne vienerius metus savo namus šildo ne malkomis, o grūdais, kurie, kaip netinkami maistui ar pašarui, būtų paprasčiausiai išpilami į sąvartyną.
Susidomėjo ir pabandė
Ūkininkas prieš dešimt metų iš užsienio už keturis tūkstančius litų nusipirko suomių gamybos centrinio šildymo katilą „Veto“, kuris buvo pritaikytas kūrenti medžio drožlėmis. „Reikėjo medžio drožlių, o jų gauti darėsi sudėtinga, nes kiekvienais metais jų paklausa augdavo, – pasakojo ūkininkas. – Prieš penkerius metus kilo idėja savo būstą apšildyti kūrenant ne mediena, o grūdais. Tai nėra mano sumanymas, nes užsienyje žmonės tokį būdą jau seniai naudojo“.
Šiam sumanymui tiko ir turimas centrinio šildymo katilas – reikėjo tik pakeisti programą, kuri reguliuoja kuro padavimą iš šalia esančio kuro rezervuaro, nes grūdai yra kaitresni ir jų svoris skiriasi nuo medžio drožlių. Kadangi ūkininkas pats neblogai išmano šias elektronikos subtilybes, tai be papildomų išlaidų programą pertvarkė savarankiškai.
Krosnis be jokių rūpesčių ir didelės priežiūros kūrenasi nuolat – į rūsį šeimininkas užeina tik norėdamas temperatūrą reikalui esant sumažinti ar padidinti bei išvalyti susikaupusių pelenų. Visiškai užkrovus rezervuarą, kuriame telpa apie 600 kilogramų grūdų, krosnis gali kūrentis apie savaitę – tik susikaupusius pelenus reikia maždaug po dviejų dienų iškasti. Pelenų susidaro truputį daugiau negu iš medžio, tačiau jie yra puiki trąša, todėl pilami į dirvą.
Ir pigu, ir šilta
Sumanymas pavyko – žiemos metu per parą sukūrenama apie 100 kilogramų grūdų, o vasarą, kai reikia tik šilto vandens – per pusę mažiau. Su tokiu grūdų kiekiu apšildoma apie 220 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto. Paskaičiavus pasirodo, jog tai nėra didelės išlaidos net ir perkant šią žaliavą.
„Kai trūko savų prastų grūdų, skelbdavau laikraštyje, kad perku sugedusius, netinkamus naudoti grūdus. Tokių grūdų kaina už toną būdavo 50-80 litų, o kai kada žmonės ir už dyka atiduodavo, kad tik galėtų atsikratyti netinkamo balasto“, – pasakojo A. Dobrovolskis.
Vienais metais ūkininkas turėjo pasisėjęs nemažai avižų, kurias sunkiai sekėsi parduoti, todėl ir jas panaudojo kurui.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ