Šiuo metu viena iš aktualiausių pokalbio temų – ekonominė krizė. Vis sakoma, kad teks smarkiai susiveržti diržus, reikės pradėti iš naujo pasverti savo finansines galimybes. O kur dar daug diskusijų sukėlęs valdančiosios daugumos pasiūlytas antikrizinis planas, kurio laikantis tikimasi sušvelninti būsimos krizės padarinius.
Apie krizę ir jos pasekmes kalbėjomės su Lietuvos europarlamentare Ona JUKNEVIČIENE.
Kokios sąlygos lėmė šią pasaulinę ekonominę krizę?
Šios ekonominės krizės pradžia buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viskas prasidėjo dėl prastos monetarinės politikos, žemo dolerio kurso, išpūstos nekilnojamojo turto rinkos. Ten dauguma gyventojų gyvena iš kreditų, todėl kilus net menkiausiam ekonominiam nestabilumui, tampa gana pažeidžiami.
Bankai nori bet kokia kaina gauti pelną, todėl dirbtinai sukelia vertybinių popierių vertę. Iš pradžių galioja principas „Tuo pasinaudosiu tik aš ir tik trumpam“, tačiau, kaip rodo padėtis, taip elgėsi dauguma.
Kada mes pajusime, kad krizė jau ne ant slenksčio, o viduje?
Kadangi mūsų ekonomika vystėsi lėčiau, tai ir krizė ateis lėčiau – ilgiau būsime „dugne“ ir ilgiau iš jo lipsime. Kita problema – pas mus žmonės inertiški ir negreitai atsiliepia į ekonomikos signalus. Nemokame taupyti. Dar ir dabar gyva nuostata, atėjusi iš tarybinių laikų – nevertinti pinigų, o pirkti daiktus.
Kaip Jums atrodo, kas pagal valdančiosios daugumos pasiūlytą antikrizinį planą labiausiai turės susiveržti diržus?
Manau, kad tikrai ne tie, kurie galėtų, ir kuriems tai reikėtų daryti. Štai, kad ir tas garsusis sprendimas dėl vieningo 20 procentų mokesčio įvedimo.
Teigiama yra tai, kad sistema tokiu atveju tampa skaidresnė, taip skatinami investuotojai. Bet yra kita medalio pusė, už kurios stovi daugelio žmonių likimai. Kažkodėl antikrizinio plano rengėjai nesuvokia, kad mažesnis mokestis kai kuriose srityse atlieka ir socialinių garantijų užtikrinimo funkcijas – kalbu apie mažesnį apmokestinimą maisto produktams ir kitoms būtinoms prekėms, kurios užtikrina socialiai pažeidžiamų žmonių gyvenimą. Suvienodinus mokestį, didžiausia našta kris ant mažiausias pajamas gaunančių žmonių pečių.
Tai, ką dabar norima įgyvendinti yra nepakeliama našta smulkiam ir vidutiniam verslui, o tai reiškia, kad artėja nauja ir stipri nedarbo banga.
Kalbama, kad pakėlus atlyginimus, ekonominė krizė tik pagilėtų, ar tai tiesa?
Ekonomiką skatina investicijos, todėl atlyginimų pakėlimas – nieko blogo, nes žmonėms reikia duoti užsidirbti. Turi būti skatinamas verslas.
Jeigu žmonės gaus mažiau pajamų, mažiau jų bus surenkama ir į šalies biudžetą. Taip sudaromas užburtas ratas, iš kurios sunku išsiveržti.
Atlyginimų nekėlimu infliacijos nesumažinsime – ji sumažės tik tiek, kiek žmonės sumažins vartojimą.
O kas ekonominės krizės laikotarpiu gyvens geriausiai?
Taip, bus ir tokių. Pirmiausiai tai energetikai, nes jiems leidžiama kelti kainas. Manau, kad švelniau krizę išgyvens ir žemės ūkis, nes jis gyvena iš Europos Sąjungos pinigų. Jeigu Valstybinė kainų ir konkurencijos tarnyba geriau atliktų savo darbą, bei plačiau prabiltų apie kartelinius susitarimus, žymiai pagerėtų padėtis pieno sektoriuje.
Ar verta žmonėms baimintis dėl savo santaupų bankuose?
Neverta, nes bankų griūties pas mus negali būti. Buvo pakankamai informacijos, žmonių indėliai yra drausti, todėl „Sekundės“ banko istorijos nebepasikartos.
Kur didžiausia mūsų problema artėjančios krizės akivaizdoje?
Blogai, kad Lietuvoje niekas nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nemokama pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama parama. To paprasčiausias pavyzdys kai bankrutavo AB „Alytaus tekstilė“. Mums buvo galimybė gauti iš Globalizacijos fondo didžiulius pinigus, kurie būtų išmokėti bankrutavusios įmonėms darbuotojams. Mes nežinia kodėl paprašėme tik 238 tūkstančių eurų, kai tuo tarpu kitos šalies bankrutavusi daug mažesnė įmonė gavo 10 milijonų eurų paramą.
Kuo gali mums dar padėti Europos Sąjunga?
Kol pas mus bus atskiros interesų grupės – pagalbos iš kitur nelaukime. Kažkodėl visi laukia instrukcijų iš Europos Sąjungos, kaip elgtis krizės metu, o ten laukia taip pat, tik atvirkščiai – kada patys pajudėsime, pradėsime mąstyti ir nustosime kurti nerealius planus.
Jūsų manymu, kada mus pasieks krizė, ir kiek ji gali tęstis?
Pavasarį turėtume ją pajusti ir Lietuvoje. O kiek ji tęsis, priklausys nuo mūsų pačių pasirengimo – gal metus, o gal ir trejus. Tik nereikėtų pamiršti, kad po nuosmukio kažkada ateina ir pakilimas.
——-
Autorius: Nida ŠULCIENĖ