Praeitą šeštadienį išspausdintas rašinys apie miško žmonėmis virtusius vyrą ir moterį susilaukė nevienareikšmio įvertinimo. Kai kas juos atvirai pasmerkė, kai kas kaltino valdžią, nenorinčią jiems padėti, kai ką tiesiog papiktino žurnalistai, nutarę apie tai parašyti.
Ponia Nijolė Biškauskienė ir jos gyvenimo draugas “Kupiškėnų mintims„ praėjusią savaitę papasakojo nedidelę dalį savo gyvenimo istorijos, kuri nulėmė jų gyvenimą už žmonių visuomenės ribos – be namų, be normalaus valgio, be idėjos, kaip gyventi toliau, be jokios perspektyvos.
Policijai reikia nusikaltimo
Demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali gyventi kaip tinkamas, jeigu jo gyvenimo būdas netrukdo aplinkiniams. Mūsų aprašytieji herojai kol kas nepadarė nieko nusikalstamo, bet jų kaimynai diena iš dienos laukia, kad nemalonumai jau šalia, už pačių durų.
Policijos pareigūnai, pakalbinti apie nusikalstamumo prevenciją, sakė, kad šiuo atveju jie yra praktiškai bejėgiai. Dar sovietiniais laikais galiojo Baudžiamojo kodekso 240 straipsnis, kuris numatė baudžiamąją atsakomybę už valkatavimą ir elgetavimą. Tas straipsnis jau seniai nebeveikia. Šiuo metu policija nebeturi priemonių, kaip kovoti prieš tokius reiškinius.
Pareigūnai neatmeta galimybės, kad tokie žmonės gali pradėti vogti ar daryti gyventojams kitokių nemalonumų. Tada, kai bus padaryta kažkas neteisiško, policija galės įjungti savo baudžiamąją mašiną. Kol kas pareigūnai galėtų tik draugiškai pasikalbėti apie miško žmonių gyvenimo būdą ir pabandyti juos atvesti į tikrąjį gyvenimo kelią. Visiems aišku, kad toks pokalbis būtų panašus į gyvojo klasiko Juozo Erlicko pašnekesį su tauta.
Gyvenimo užgrūdintiems policininkams yra aišku, kuo baigiasi į gyvenimo šalikelę nuklydusių žmonių gyvenimas. Alkis, langų valiklis vietoj maisto ir normalaus gėrimo, ankstyva mirtis.
Tokių pavyzdžių rajono istorijoje jau buvo ne vienas. Visiškai aišku, kad jų bus ir ateityje.
Turi tik vieną legalų pragyvenimo šaltinį
Savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus vedėja Vanda Kareivienė, perskaičiusi “Kupiškėnų mintyse„ publikuotą straipsnį, sakė, kad jame minimi žmonės patys save ir parbloškė, o ne gyvenimas.
V. Kareivienė atkreipė dėmesį į tai, kad, nors viena iš teksto herojų Nijolė Biškauskienė ir pasakojo, kad kažkada ji gyveno normaliai, bet jos vaikus visgi teko užauginti valstybei vienuose vaikų namuose.
Seniai vedėjai žinoma pora yra gavusi paramos. 2003 metais N. Biškauskienė ir jos draugas kreipėsi į Savivaldybę ir gavo vienkartinę piniginę paramą. 2005 metais socialinės paramos skyrius skyrė paramą dar kartą į Savivaldybę besikreipusiam vyriškiui. Jis yra neįgalus žmogus, todėl kas mėnesį gauna neįgalumo pensiją. Ko gero, tai yra bene vienintelis poros pragyvenimo šaltinis.
Socialinės paramos skyriaus vedėja “Kupiškėnų mintims„ pasakojo, kad norėdami gauti socialinę pašalpą miško žmonės turėtų dirbti arba ieškoti darbo. Jei žmogus pats nesugeba susirasti darbo, jis paprastai kreipiasi į darbo biržą. Deja, darbo ieškančiųjų sąrašuose šių žmonių nėra.
Pagalbos neieško arba neranda
V. Kareivienė pasakojo, kad Kupiškyje veikia neįgaliųjų socialinių paslaugų ir dienos užimtumo centras. Šiame centre tie du žmonės niekada nesilankė, nors čia jie gali nusiprausti, išsiskalbti drabužius. Taip pat paslaugas teigia Socialinių paslaugų centras, kuris tokiems žmonėms, kaip aprašyti straipsnyje, šaltu metų laiku duoda šiek tiek karšto maisto.
Panašaus likimo žmonėms Socialinės paramos centras skiria lėšų maisto produktams įsigyti. Suprantama, grynų pinigų tokie piliečiai negauna. Jie gauna vardines korteles, pagal kurias gali įsigyti būtiniausių maisto produktų.
V. Kareivienė sakė, kad gali suteikti paramą ir drabužiais. Prieš keletą metų yra gauta labdara. Įvairių drabužių yra likę iki šiol. Reikia tik kreiptis į socialinės paramos skyrių.
Būstus turėjo abu
Kartoninėje palapinėje dabar gyvenanti N. Biškauskienė su savo sugyventiniu kažkada turėjo žmoniškus būstus Kupiškyje.
Savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vyresnioji specialistė Adelė Birutė Šileikienė prisiminė, kad dar 2000 metais grįžęs iš kalėjimo vyriškis parašė prašymą suteikti gyvenamąjį plotą. Jis buvo apgyvendintas dviejų kambarių bute su virtuve Gedimino gatvės 48-ajame name. Tačiau per trumpą laiką jis pardavė visus bute rastus daiktus ir persikėlė gyventi pas N. Biškauskienę, kuri turėjo butą Vytauto gatvėje.
Pasak A. B. Šileikienės, tą N. Biškauskienės butą draugeliai buvo pavertę tokiu pat šiukšlynu, kokį mes matėme praėjusią savaitę miške. Apatiniai kaimynai skųsdavosi, kad jiems ant galvos nuolat teka srutos.
Kai antstoliai už skolas pardavė butą, vyriškis vėl kreipėsi į Savivaldybę skųsdamasis, kad jie nebeturi kur gyventi. Tada jiems buvo pasakyta, kad reikia įsirašyti į sąrašus socialiniam būstui gauti, tačiau į tuos sąrašus jie neįsirašė. Šiuo metu tokio būsto laukia septyniasdešimt žmonių. Sąrašuose yra šeimų su penkiais ar net daugiau vaikų.
Mūsų herojams net buvo pasiūlytą grįžti į butą Gedimino gatvėje, bet dėl neaiškių priežasčių jie ten nebenusikraustė.
Toks gyvenimas arčiau širdies
N. Biškauskiene ir jos sugyventiniu rūpinosi net kelios institucijos. Deja, draugelių normalių žmonių gyvenimas netraukė. Jie pasirinko savo širdžiai artimesnį gyvenimo būdą. Panašiai kaip mūsų miško žmonės gyvena ir nemažai kitų šalių, pavyzdžiui Brazilijos, valkatų. Tik ten valstybės pareigūnai jiems iš paskos nebėgioja. Kupiškyje geriau. Valdininkų širdys minkštesnės.
Tiesa, Brazilijoje visada būna vasara, o Lietuvoje kartais ir pasninga. Kur mūsų romantikos mylėtojai prisiglaus žiemą, nežino ir jie patys.
Na, o keistus kaimynus įsigiję rajono gyventojai, matyt, ir toliau su nerimu lauks pirmojo miško žmonių nusikaltimo.
——-
Autorius: Gintaras JURGĖLAS