Sostinėje dygstant dangoraižiams suveikia kontrasto principais: vis plačiau prabylama apie skurdą. Ši tema, tiesa, gan dviprasmiškai buvo paliesta ir metiniame Prezidento Valdo Adamkaus pranešime. Iš vienos pusės Prezidentas kviesdamas kovoti su socialine atskirtimi ir žmonių skurdu, atrodo, pasiūlė ir priemones, kurios dar labiau gali jas pagilinti.
Skurdo receptas nuo sostinės bokštų
Be abejo, svarbu, kad šalies vadovas metiniame pranešime neignoravo skurdo ir socialinės atskirties problemų. Tačiau akivaizdu, kad, norint sumažinti socialinę atskirtį, privalu įvesti progresyvinius mokesčius, o ne kalbėti apie vieningą gyventojų pajamų mokesčio mažinimą, kaip siūlo V. Adamkus. Šiame pranešime nemažai prieštaravimų, į kuriuos įsigilinus kyla dvejopos mintys. Prezidento pranešime, pabrėžiama, kad reikia kovoti su socialine atskirtimi, tačiau tuo pačiu siūloma ją dar labiau gilinti. Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Artūro Černiausko, praėjusią savaitę Trišalė taryba savo posėdyje dar kartą patvirtino nepritarianti siūlymams įvesti įmokų „Sodrai“ ribas ir toliau pasisako, kad būtų svarstomas „Sodros“ išmokų didinimas. Tuo tarpu šalies vadovas metiniame pranešime paminėjo būtinybę įvesti įmokų Sodrai „lubas“. Akivaizdu viena, kad matant grandiozinius Vilniaus statybos mastus, pagaliau net ir mums artimo Panevėžio “atkutimą„ dar labiau išryškėja skurdas, kurį realiai galime išvysti ir paliesti mūsų miesteliuose ar kaimuose.
Kaip gyventi žemiau absoliutaus skurdo ribos?
Oficialioje šalies statistikoje teigiama, kad žmonių, gyvenančių absoliučiame skurde, t.y. tokių, kurie per dieną gali išleisti ne daugiau kaip 1 JAV dolerį Lietuvoje yra 25 000. Bet čia dar labai graži “statistika„. O kas galėtų pasakyti, kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie dienai nesukrapšto ir to 1 JAV dolerio, t.y. 2,45 lito? Ir jeigu gyvenantys “absoliučiame skurde„ dienai visgi išgali skirti tuos 2,45 Lt, tai kaip galime vadinti tuos, kurie tokią sumą tausoja visai savaitei. Tuo nesunku įsitikinti pastovėjus prie bet kurios mūsų miestelių parduotuvėlės. Vadinasi, jie gyvena dar žemiau “absoliutaus skurdo„ ribos arba teoriškai visai negyvena, o tik kažkaip egzistuoja.
Aišku, Prezidentas metinius pranešimus rengdamas sostinėje, negali matyti kokio nusigyvenusio Vainiūniškio kaimelio, o vykdamas į vadinamuosius vizitus po regionus, mūsų pačių pastangų dėka, pamato tik fasadinę realios tiesos pusę. (Prisiminkime, kad Prezidento vizito metu, kaip tvirtina gimanzistai, buvo uždaryti net kai kurie rekonstruotos gimnazijos tualetai!).
Dukart “Valio!„
Šiuo metu šalyje 1 iš 5 žmonių skursta, trečdalis skundžiasi, kad verčiasi labai sunkiai.
Visiems akivaizdu, kad jei pensijos būtų indeksuotos, jos didėtų priklausomai nuo infliacijos. Dabargi politikams žymiai naudingiau prieš rinkimus žongliruoti pensijų pakėlimu ir taip, apmulkinus patiklius žmones, susižerti nemažą dalį rinkėjų balsų. Net keista stebėti, kaip iki šiol ministrė Vilija Blinkevičiūtė sugeba įtikinti žmones, kad tai ji “dovanoja„ pensijų padidinimą. Absoliutus “Stokholmo sindromas„ (psichologinis reiškinys, kuomet įkaitai ima jausti savanorišką paklusnumą jų pagrobėjams, nepaisydami to, kad pats pagrobimas turi pavojų – Aut. past.). Štai 2007 m. sausio pirmą dieną minimalus gyvenimo lygis (MGL) nuo 125 Lt pakilo iki 130 Lt. Belieka šaukti “Valio!„. Minimalus darbo užmokestis nuo praėjusių metų liepos 1 d. pakilo iki 600 Lt. (buvo 550). Taigi, dukart “Valio!„.
Rajone skurdo nėra?!
Visa tai atrodo labai optimistiška, bet matydami infliacijos lygį, vos ne kasdien brangstančias prekes, galime daryti išvadą, kad skurdo praraja ne mažėja, bet didėja. Yra žinoma, kad kaime labiausiai skursta vienišos moterys, kiek tokių moterų yra mūsų rajone, be abejo, niekas neskaičiavo.
Tačiau Kupiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Vanda Kareivienė informavo, kad per pirmąjį šių metų ketvirtį Kupiškyje socialinę paramą gavo 208 šeimos, kuriose yra 534 asmenys. Kieto kuro kompensacijas gavo 82 šeimos, jose gyvena 216 asmenų. Žinoma, mums buvo įdomu, kaip šie skaičiai pasiskirsto rajono seniūnijose? Pasak socialinės paramos skyriaus vedėjos V. Kareivienės, Alizavos seniūnijoje parama buvo skirta 17 šeimų, Noriūnų – 27, Skapiškio – 21, Šimonių – 22, Subačiaus – 41, Kupiškio seniūnijoje – 104 ir Kupiškio mieste – 52 šeimoms. Gal mūsų rajone skambinti pavojaus varpais apie skurdą ar masiškai didėjančią socialinės rizikos šeimų grupę nėra pagrindo? Juolab kad remiantis šiais skaičiais iš oficialių 23,7 tūkstančio rajono gyventojų skursta tik 3,16 proc. Visgi savo gyvenimu nepatenkinti žmonės atakuoja redakciją, netgi kreipiasi į šalies televizijas.
Rizikos grupė
Jau tapo įprasta, kad dėl skurdo labiausiai skundžiasi pensininkai. Bet pasirodo jie nėra didžiausia skurdo rizikos grupė. Šią grupę sudaro, kaip tai beskambėtų paradoksaliai, dirbantys žmonės ir auginantys 2-4 vaikus. Aišku, eina kalba apie dirbančius žmones, kurie gauna minimalią algą, padalinkime ją tolygiai, atidėkime dalį (didžiąją, beje) mokesčiams, o kur dar jaunai šeimai būtinos išlaidos gyvenimo gerovei kurti (buto nuomai ar būtinos buitinės technikos pirkimui ir kt.)? Iš dirbančių asmenų šiuo metu šalyje skursta 8 procentai, bet nepamirškime, jog čia tik “statistika„, realybė – visai kitokia. Vėlgi, jei tikėtume Vyriausybės užsakyta apklausa, šiandien Lietuvoje yra 16 000 socialinės rizikos šeimų, logiška, kad 36 000 jose augančių vaikų taip pat ateityje papildys socialinės rizikos grupę. Ateityje ją tęs ir jų vaikai…Jei ir toliau vyraus tokios tendencijos, elgetų vietas užims jauni, dažnai mokslus baigę žmonės. Aišku, jei jie neemigruos iš Lietuvos.
Skurdas Lietuvoje tampa nebe ekonomine, bet moraline, dorovine problema. Ir tai, jei ne nacionalinė tragedija, tai tikrai didžiulė gėda. Šiuo metu tai tokia pati tiksinti bomba, kaip ir emigracija.
——-
Autorius: Ovidijus PETKEVIČIUS