Šešioliktaisiais privataus ūkininkavimo metais nėra ko paklausti, kiek rajone žemės ūkio specialistų darbuojasi pagal profesiją. Dar tebesant kolūkiams, jų su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu buvo per keturis šimtus, mechanizacijos padalinių, fermų kvalifikuotų darbininkų – per tūkstantį. Su darbuotojų kvalifikacija buvo siejami ir produkcijos gamybos rezultatai, ūkininkavimo pažanga. Visa tai neatmestina ir dabartinėje žemės ūkio raidoje.
Žemvaldys – tik išsimokslinęs
Visą dešimtmetį kasmet organizuotame konkurse “Metų ūkis„ jau dalyvavo kone šimtas rajono žemdirbių. Ir beveik nepasitaikė atvejo, jog tapusio prizininku ūkio nors vienas iš šeimos narių nebūtų žemės ūkio specialistas. Nors po kelerių metų mokymosi ūkininkauti seminaruose, dalyvavimo projektuose gal ir nebėra reikalo brėžti ribos tarp vien tokio pasirengimo ūkininko ir žemės ūkio specialisto.
Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistės Nijolės Narbutienės paaiškinimu, be dokumento apie asmens pasirengimą ūkininkauti, negalima įregistruoti ir ūkininko ūkio. Žemdirbiškos specialybės diplomo neturinčiam asmeniui privalu turėti 160 valandų mokymo programos baigimo pažymėjimą. Išimtis daroma tik per 50 metų amžiaus žemės savininkams. Jiems ūkininko ūkį įregistruoti pakanka ir seniūnijos išduotos pažymos apie ne mažiau kaip trejus metus plėtotą ūkinę veiklą.
Pasak ŽŪ konsultavimo tarnybos rajono biuro vedėjo Vaclovo Girdvainio, visiškai nepasirengusių ūkininkauti mūsų rajono sodiečių jau nebegali būti, nes jų mokymas kasmet vyksta seniūnijų didesnėse gyvenvietėse, žinių apie pačias naujausias technologijas įgyja teminiuose seminaruose, lauko dienose. Beje, stambiausieji augalininkystės ir pienininkystės ūkiai jau yra palyginti aukšto lygio ir savininkai reikalingą firmos ar biuro konsultantą išsikviečia patys. Tačiau su smulkesniaisiais produkcijos gamintojais tebėra ankstesnė bendradarbiavimo tvarka -tenka jiems siūlyti paslaugas, žmonėms, laikantiems iki dešimties karvių, rengti pieno ūkio tvarkymo seminarus.
Ar didžiažemiams reikės vyriausiųjų specialistų?
Paminėtas darbavęsis rajone didelis žemės ūkio specialistų būrys – buvusio įsakmaus profesinio orientavimo rezultatas. Dėl šio proceso gal ne vieno jaunuolio likimas pasisuko ir ne jam skirtąja linkme. Tačiau šiandienos požiūriu – be tokio profesinio pasirengimo lygmens nebūtų taip sparčiai išplėtoti modernūs ir ekonomiškai stiprūs privatūs ūkiai.
Ką galima pasakyti apie tolimesnį šalies žemės ūkio aprūpinimą kvalifikuotais specialistais, kai profesinis orientavimas jau nebevargina nei mokyklų, nei rajono vadovų?
Pernai vidurinį išsilavinimą įgijo 246 jaunuoliai, pusė iš jų įstojo į aukštąsias, 75 – į aukštesniąsias (kolegijas), keliolika – į profesines mokyklas, tačiau duomenų, atspindinčių pasirinktąsias specialybes, Kultūros ir švietimo skyrius nebekaupia. Tačiau tikrai galime tvirtinti, jog tarp pirmakursių yra kupiškėnų ir būsimųjų žemės ūkio specialistų. Antai Gertrūda Indilienė savo buvusiam dėstytojui pasidžiaugė, jog Žemės ūkio universitete studijuoja jos sūnus Gediminas. Pasak šios žemės ūkio specialistės ir ūkininkės, sūnaus apsisprendimas buvęs visai savarankiškas, jo netrikdė net tai, jog kurį laiką tėvai, žemės ūkio specialistai, buvo bedarbiai. O vienų rajono stambiausių ūkininkų, žemės ūkio specialistų Irenos ir Zigmanto Aleksandravičių sūnus Gediminas, Žemės ūkio universiteto magistras, yra jau kelių šimtų hektarų ūkio savininkas. Dažnai su kupiškėnais ūkininkais bendraujantis Žemės ūkio universiteto prof. Albinas Šiuliauskas ragina juos savo sūnus ir dukras sudominti žemdirbiškomis specialybėmis, nes tokių darbuotojų šalies žemės ūkiui labai reikės.
Šios aukštosios mokyklos docento Vytauto Liako nuomone, žemės ūkio ateitis nėra siejama su specialistų kadrais rajonuose apsirūpinimu, nes Lietuvoje įsitvirtina vakarietiška technologijų bei žemės ūkio technikos pasiūlos ir aptarnavimo sistema, kurioje pirmuoju smuiku groja specializuotos firmos, tad ir stambiems augalininkystės ar gyvulininkystės ūkiams nebus reikalo turėti savų specialistų. Jis pasidžiaugė, jog ir pastaraisiais metais, kai šalies ūkininkai buvo nusivylę žemės ūkio situacija, Žemės ūkio universitete nestokojo studentų, net ir Mechanizacijos fakultete studijuoja nemažai merginų. Jo manymu, daugelis būsimųjų absolventų dirbs būtent ūkininkus aptarnaujančiose firmose.
Apie dabartinės ūkininkų kartos pasirengimą ūkininkauti mokslininkas V. Liakas sakė, jog jis iki šiol buvo pakankamas, tačiau svarbu nuo mokslo pažangos neatsilikti. Stambaus ūkio savininkui svarbu turėti naujų idėjų, orientuotis produkcijos rinkos prognozėse.
Pašnekovas “Mintims„ pabrėžė, jog tai pirmieji suprato būtent kupiškėnai, kuriantieji konkurentabilius ūkius. Taip Z. Aleksandravičiaus suburtos kelių ūkininkų grupės ėmė užsisakinėti universitete mokamus teminius seminarus. Kupiškėnų pavyzdys patraukė ir kitų rajonų stambiuosius ūkininkus.
Pasigenda kvalifikuotų darbininkų
Neteko girdėti, kad rajono ūkininkai sakytų, jog atsiduria tokioje situacijoje, kai neturi su kuo pasikonsultuoti. Jiems paslaugas teikia firmų specialistai, LŽŪ konsultavimo tarnybos rajono biuro konsultantai. Tačiau jau susiduria su problema pasisamdyti kvalifikuotų, stropių darbininkų.
Pasak ūkininko Antano Dobrovolskio, juo toliau, juo labiau tokių darbininkų pasirinkimas mažėja, nes vyresniosios kartos žmonės išeina į pensiją, kitam toks darbas jau ir per sunkus, o dirbti mokytis su naujausia vakarietiška technika nebesiryžta. Ir kitų ūkininkų nuomone, nėra gerai, kad naujos mechanizatorių kartos ugdymu pastaruoju metu niekas ir nebesirūpina, tačiau ar tai turėtų būti vien ūkininkų problema?
Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos (KTVM) direktorius Bronislavas Rimkus tvirtino, kad apie kvalifikuotų mechanizatorių stygių Lietuvoje kalbama ir jų sistemos mokyklų vadovų pasitarimuose Žemės ūkio ministerijoje. Pasigirsta samprotavimų, jog buvusiose žemės ūkio profilio mokyklose, turėjusiose gerą mokymo bazę, be reikalo skubotai atsisakyta specialybių, kurių moksleiviai įgydavo ir nemažai su žemės ūkio mechanizacija susijusių žinių. Tačiau, pasak šios mokyklos vadovų, kalbėti apie galimybes jų bazėje ruošti mechanizatorius dirbti su šiuolaikine vakarietiška technika – būtų nerealu. Mokykloje reikiamos kvalifikacijos profesijos mokytojų yra, bet reikia ir milijonus kainuojančios mokymo bazės. Buvo atvejų, kai ūkininkai prašė apmokyti jų mechanizatorius dirbti su naujai įsigyta technika. Tokiais atvejais tenka vykti į tą ūkį, kur yra įsigytasis traktorius ar kita technika. B. Rimkaus nuomone, jau netolimoje ateityje naujosios mechaniza torių kartos rengimas bus labai aktualus ir jį spręsti ūkininkams turės pagelbėti Vyriausybė bei firmos. Realiausia būtų steigti regioninius tokių specialistų rengimo centrus.
——-
Autorius: Eleonora VAIČELIŪNIENĖ