Šapalai – kaimas Šimonių seniūnijoje, Viešintų parapijoje, 7 kilometrai į pietus nuo Kupiškio, 7 kilometrai į šiaurę nuo Viešintų, 9 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Šimonių, Šepetos pelkės pakraštyje. Gretimi kaimai Karaliūniškis, Vilviškiai, Migonys.
2011 metais šiame kaime gyveno 11 žmonių. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 6 žmonės.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kur gyveno karininko šeima
Į Šapalus važiavome lietingą su pragiedruliais dieną. Už Migonių baigėsi asfaltas. Teko apie kilometrą dardėti žvyrkeliu, sukti į kaimo keliuką dešinėje, nuo kurio per žaliuojantį javų lauką žvilgsnis nubėgo prie kelių šio kaimo sodybų, sutūpusių tolumoje ant kalvelės. Už miškelio keliukas suko į kairę. Čia iš arčiau atsivėrė etnografine senove dvelkiantis Šapalų vaizdas su dar išlikusiais šimtamečiais trobesiais, pakelės kryžiais. Buvo matyti ir šiuolaikinio gyvenimo pėdsakų, bet jie gražiai susiliejo su visa kaimo aplinka ir nebadė akių.
Šapaluose tą dieną užsukome pas čia gyvenančius Černius. Marijona Černiuvienė papasakojo, kad kartu gyvena ir sūnaus Dangio šeima. Sūnus šiek tiek ūkininkauja, sodina daržus, neseniai dar ir karvę laikė.
„Čia yra buvusi prieškario Lietuvos karininko Felikso Grinos, ištremto į Sibirą ir ten mirusio, sodyba. Senasis jų medinis namas buvo perkeltas į Kupiškį. Jame veikė rajkoopsąjunga. Į Šapalus atsikraustėme iš gretimo Vilviškių kaimo. Iš ten buvo kilęs amžinatilsį mano vyras Vaclovas Černius. Mums čia leido statytis, kai dėl melioracijos turėjome išsikelti. Į Šapalus leido persikelti ir kurtis dėl to, kad šiame kaime iš pradžių buvo planuota plėsti gyvenvietę, bet netrukus tų planų atsisakyta. Kai pradėjome statyti namą ant senųjų Grinos namo pamatų, iš Kupiškio net tuometinis pirmasis partijos sekretorius S. Tamošiūnas buvo atlėkęs pasižiūrėti, kėlė triukšmą, kad vėl buožės kuriasi. Laimei, tas triukšmas greitai nutilo ir mes galėjome toliau čia tvarkytis. Trobesius pasistatėme apie 1970 metus. Dangiui tebuvo 6 mėnesiai, kai čia apsigyvenome, o dukrai Jolitai ketveri metukai“, – gyvenimo pradžią Šapalų kaime prisiminė pašnekovė.
Trumpam į pokalbį įsijungęs Dangis papasakojo, kad jų sodybą prieš kelis dešimtmečius aplankė jau būdamos garbaus amžiaus F. Grinos dukros. Joms buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo vieta, kur jų augta. F. Grinos giminaitis anykštėnas kraštotyrininkas Gediminas Grina, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, taip pat čia lankėsi, kai tyrinėjo savo giminės istoriją. Jis yra parašęs straipsnį „Šapalų Grinos ir jų palikuonys“. Tas straipsnis išspausdintas knygoje „Kupiškis. Naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai“ (2016). Ten įdėta ir daug nuotraukų iš Šapalų praeities.
„O šiandien Šapalai ištuštėję. Į dvi kaimynines sodybas žmonės iš miestų atvažiuoja tik retkarčiais pasibūti. Taigi negali sakyti, kad kaimai visiškai tušti. Dabar tokia mada užėjusi. Ieško vienkiemių nusipirkti miestiečiai, ypač karantino metu taip buvo“, – kalbėjo Dangis.
Marijona Černiuvienė sakė, kad artimiausi jų kaimynai buvo Žalnieriūnai, o ant kalniuko gyveno ūkininkas Jokantas. Vėliau jis savo namus pardavė Masiuliams, o po jų mirties tą sodybą įsigijo kiti žmonės ir ji tapo vasarojimo vieta. Ties keliuko posūkiu, kur dabar nedidelis miškelis, buvo Zulonų kiemas. Dabar ten nieko nebėra. Toliau keliuku einant artyn pagrindinio žvyrkelio dar yra buvusio Tunkevičių vienkiemio liekanos.
„Aš esu kilusi iš Pasvalio rajono Stebeikių kaimo. Baigiau Pumpėnų vidurinę mokyklą, o vėliau ir Joniškėlio žemės ūkio technikumą, kur įgijau agronomės specialybę. Į Kupiškio rajoną atvažiavau dirbti pagal paskyrimą. Ištekėjau ir pasilikau. Iš pradžių buvau Nociūnų tarybinio ūkio skyriaus valdytoja. Šio ūkio centras buvo Migonyse. Kai Nociūnų tarybinis ūkis buvo sujungtas su Šimonių kolūkiu, dirbau agronome, laukininkystės brigados vadove. Vyras buvo karvių fermos Vilviškiuose vedėjas, vėliau dirbo sandėlininku.
Vaikai mokėsi Viešintų vidurinėje mokykloje. Ten buvo patogiau ir arčiau nuvažiuoti nei į Šimonis. Dabar anūkus mokyklinis autobusiukas vežioja į Šimonių mokyklą. Nuo kitų mokslo metų Šimonyse liks tik pradinė mokykla. Čia mokysis tik jauniausias anūkas, o vyresni jo broliai turės važinėti į Šepetą ar Kupiškį. Keliais nesiskundžiame. Žiemą juos gerai nuvalo seniūnija. Prireikus greitoji medicinos pagalba pas mus visada greitai suranda kelią ir nesunkiai privažiuoja. Nuo mūsų sodybos, jei eitume tiesiai, tik 3 kilometrai iki Šepetos durpyno. Seniau šitą vietovę, kur gyvename, vadino ir Pašepečiu. Iš kur kilo Šapalų pavadinimas, nežinau. Gal buvo tokios žuvies aplinkiniuose vandens telkiniuose?“ – pasakojo pašnekovė.
Iš mokyklos trise
Su Marijona išėjome į kiemą apžiūrėti gėlynų, kaip atrodo senieji buvusių Grinų trobesių akmeniniai pamatai, senas kryžius prie sodybos, kurį padirbdino Bronius Kėdainis apie 1940 metus. Kol abi vaikštinėjome po kiemą, sugrįžo iš mokyklos ir trys Marijonos anūkai. Gražus buvo jų ėjimas namo. Įdėmi močiutės akis sekė anūkus, iš mokyklinio autobusiuko išlipusius ties posūkiu į Šapalus. O aš tik pamačiau, kaip per pievas, gerokai kirtęs kelio kampą, atžingsniuoja pirmas jos anūkas. Netrukus tarp krūmų, kur būta Zulonų sodybos, sušmėžavo ir antrojo siluetas. Marijona sakė norinti su anūkais nusifotografuoti. Taigi du vyresnieji jau buvo beateiną iki mūsų, o jaunylio jų broliuko nesimatė. Bet močiutė buvo rami. Tuoj tuoj turėtų ir jis pasirodyti. Po minutėlės ties posūkiu ant keliuko išniro ir mažasis su kuprine ant pečių. Taip skirtingais takais ir keliukais visi trys broliukai atžingsniavo namo. Net gaila pasidarė, kad kitais mokslo metais jie į namus grįš tikriausiai jau skirtingu laiku, ne visi trys kartu.
Paklausti broliai, ar jiems kaime nenuobodu, sutartinai sakė, kad su dviračiais mėgsta važinėti, išsiruošia į miškelius uogauti ir grybauti. Savo kūdroje pažuvauja. Taigi po smagios fotosesijos atsisveikinome su šio kiemo gyventojais ir pasukome atgal.
Buvusio gyvenimo tik pėdsakai
Grįždami stabtelėjome prie griūvančio šio kaimo vienkiemio. Prie dar išlikusių trobesių buvo sunku prasibrauti – žolė siekė vos ne iki kaklo. Kad čia gyventa žmonių, priminė salsvas alyvų kvapas. Baltų ir violetinių alyvų krūmai stiebėsi sodybos pakraštyje už buvusio namo pamatų. Iš paskutiniųjų tarsi grumdamiesi su juos apsupusiu mišku dar laikėsi buvusio gyvenimo liudininkai – pajuodusi daržinė ir tvartelis. Prie kelio ant medžio pritvirtintos pašto dėžutės su žmonių inicialais irgi buvo dar vienas nykstančios praeities ženklas.
Iš archyvų
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad kaimas greičiausiai susiformavo per Valakų reformą ir priklausė Pienionių seniūnijai, Pelyšių (?) vaitijai. Minimas nuo 1560 metų ir tada vadintas Andriušiais ar Andriušaičiais. Kaimas ribojosi su Anykščių klebonijai priklausiusiu Migonių kaimu, Šepetos pelke.
Nauju pavadinimu pirmą kartą kaimas minimas 1642 metais Kupiškio bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Galima spėti, kad naujas kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, nes toje metrikų knygoje paminėta Petro Šapalo pavardė.
Kaimas tikriausiai smarkiai nukentėjo per Šiaurės karą ir Didįjį 1709–1710 metų marą.
Šapalai vėl minimi 1732 metais Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų knygoje. 1765 metais kaimas minimas Pienionių seniūnijos Pelyšių vaitijos inventoriuje.
1795 metais kaime minimi Jurgio Gabrėno, Simono Žekonio, Mataušo Tamkevičiaus dūmai (ūkiai). 1812 metais iš Liudiškių užkuriom į Šapalus atėjo Jurgis Grina.
P. Kiseliovo reformos metu Šapalai dėl artumo perduoti Kupiškio valstybiniam dvarui.
1866 metais kaime buvo 59 gyventojai. 1869–1915 metais kaimas priklausė Kupiškio valsčiaus Andriejaus seniūnijai. 1903 metais čia gyveno 64 žmonės.
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimas planavo skirstytis į vienkiemius, bet nespėjo. 1919–1950 metais Šapalai priklausė Vidugirių seniūnijai (apylinkei). 1923 metais privačiu būdu matininkas A. Kubilius kaimą išskirstė į vienkiemius. Ūkininkai išsikėlė į vienkiemius, o projektas liko nepatvirtintas, nepadalytos ir bendros ganyklos. Tada Šapaluose buvo 11 ūkininkų. Kaimo skirstymą į vienkiemius 1930 metais užbaigė matininkai Juozas Vedegys ir Petras Kraniauskas. Didžiausi buvo Felikso Grinos (36,95 ha), Zulonų (32,8 ha), Žalnieriūnų (30,9 ha) ūkiai. Išskirstymo projektas patvirtintas 1932 metais, išvedus kelią iš Šapalų į Šepetos mišką.
Šapaluose 1942 metais buvo Povilo Laužiko, Alekso Tunkevičiaus, Jono Zulono, Jono Šližausko, Antano Žalnieriūno, Felikso Grinos, Juozo Jokanto, Elzės Šližauskienės, Onos Zubkovienės, Algirdo Gabrėno, Petro Mickevičiaus ūkiai. Iš viso 52 gyventojai.
Pokario metais žuvo Aleksandras Tunkevičius (1945), Petras Zulonas (1946). F. Grina mirė Sibire.
1949 metais Šapalai priklausė Karaliūniškio, 1950–1964 metais – Vėdrupio kolūkiui, 1964–1980 metais – Nociūnų tarybiniam ūkiui, 1980–1992 metais – Šimonių kolūkiui.
1959 metais Šapaluose buvo Petro Petrausko, Onos Zubkovienės, Rimanto Masiulio, Albinos Musteikienės, Algirdo Gabrėno, Onos Šileikienės, Onos Baltušienės, Bronės Tunkevičienės, Emilės Žalnieriūnienės, Jono Gurinavičiaus, Lionės Jakubėnaitės, Onos Sakalauskienės namų ūkiai. Iš viso 25 gyventojai.
1975 metais čia gyveno 15, 1979 metais – 16, 1989 metais – 6, 2001 metais buvo 2 sodybos ir 4 gyventojai.
Iš Šapalų kilęs liaudies menininkas Kostas Gabrėnas, kariškiai Feliksas Grina ir Jonas Šližauskas, pedagogė Pranciška Žalnieriūnaitė.
1936 metais užrašyti šie vietovardžiai: Gudo medynė (dirva su pievelėmis), Išdagas, Šapalo bala, Vykodas (balos), Kašorkinis, Lukošiškiai, Palieknė, Svyla, Šlynynė, Zapasnala (dirvos), Lanka, Pašepetys, Prūdelis, Slėnys (pievos), Laukelis (ariamoji žemė ir pievelė), Lieknas (ganykla), Milaška (bala, pieva).
