PASKUTINĖ LAISVĖS NAKTIS

Lietuvos piliečių masinių trėmimų į Sibirą pradžios 81-ąsias metines šiemet paminėsime neįprastu laiku. Birželio 13 d. vakare, 21 val., kviečiame visus į Kupiškio geležinkelio stotį.
1941 m. birželio 13-oji buvo paskutinė Laisvės naktis Lietuvoje, birželio 14 d. paryčiais prasidėjo „juodasis birželis“. Trėmimų išvakarėse, birželio 13 d., TSRS NKVD išleido telegramą, kurioje patikslino galutinį iš Lietuvos tremtinų žmonių skaičių – 21 214 žmonių – ir nurodė jų tremties ir kalinimo vietas.

Šėtoniškas planas ir Mordoro orkai

Pirmąsias masines represijas Lietuvos gyventojai patyrė 1939 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, kai Sovietų Sąjunga kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą. Tuomet buvo suimti ir į kalėjimus išvežti šio krašto žmonės, priskirti priešiškai Sovietų Sąjungai nusiteikusių asmenų kategorijoms. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos Respublikos politinių veikėjų deportacijos ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnius. Pasirengimas masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui vyko slaptai ir prasidėjo netrukus po krašto inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. 1941 m. gegužės 14 ir 16 d. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komitetas ir Sovietų liaudies komisarų taryba priėmė politinius sprendimus dėl gyventojų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos. 1941 m. birželį vykdyti trėmimai sukėlė didžiulį skausmą Lietuvoje, bet taip pat ir didelį visuomenės pasipiktinimą ir protestus, skatino pasipriešinimą okupantams. „Juodojo birželio“ tragedija tapo lietuvių tautos istorinės patirties dalimi, kuri brandino pasipriešinimą okupaciniam režimui, budino laisvės siekius ir ugdė tautinę savimonę. Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvos žmonės, nepriėmę okupacijos, įvairiomis progomis prisimindavo 1941 m. birželio tragediją ir pagerbdavo jos aukas. Pasipriešinimo okupantams organizacijos minėdavo „juodojo birželio“ sukaktis, per kurias primindavo tragišką tautos likimą ir žadindavo išsivadavimo iš priespaudos viltis.

Kartais išgirstu, perskaitau arba tiesiai į akis pasako, kam gi reikalingi tie tremčių minėjimai, kiekgi galima „verkti“ ir aukas skaičiuoti, reikia linksmintis, nes visos aukos ir kančios liko praeityje. Nieko prieš neturiu dėl tokio teisėto noro – gyventi linksmai, be rūpesčių, sočiai ir saugiai. Prie tokio šviesaus ir nerūpestingo gyvenimo nelabai dera skaudžių ir netgi šiurpių istorijos faktų pri(si)minimas? Bet ima ir atsitinka, kaip visada nelauktai, netikėtai, ir šviesaus nerūpestingo gyvenimo dienos virsta tamsos ir rūpesčio dienomis. Štai jau perkopė šimtą dienų Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą. Nors kalbų ir svarstymų apie galimus ar negalimus Rusijos veiksmus buvo daug, niekas nesitikėjo, kad ims ir atsitiks blogiausia. Žmogus niekada šito nesitiki. Nors ir jaučia širdimi, kad tai gali įvykti. Žiauraus ir primityviai brutalaus rusų vykdomo karo prieš ukrainiečius fone išryškėja ir svarbiausios, stipriausios lietuvių istorinės patirtys. Beje, Rusijos kariuomenė turi naują pavadinimą, tai Mordoro orkai, rašytojo D. R. Tolkino sukurti padarai žudikai, naikinantys viską savo kelyje, ir šlykštesnių už juos personažų nerasime visoje raštijoje. Įspūdingas Tolkino epas „Žiedų valdovas“, įvilktas į mitinio pasakojimo drabužį, perteikia universalią Gėrio ir Blogio kovos istoriją, kurioje kiekvienas turi pasirinkti, kurioje pusėje kovos. Trečio kelio nėra.

Sotaus ir gerovėje besimurkdančio Vakarų pasaulio didžiausia problema tokia, kad vis ieškoma trečio, ketvirto ar šešiolikto kelio, bandant apsimesti, kad jie egzistuoja. Kai atsitinka toks didelis blogis kaip karas ar okupacija, atrodo, turi žlugti visos ateities viltys. Kad ir kokios didelės empatijos žmonėmis būtume, neįmanoma iki galo suprasti, ką jautė ir išgyveno į Sibiro šaltį ištremti mūsų tėvynainiai, pakeliui apverkdami savo mirusius artimuosius, vaikus ir kūdikius, kuriuos sovietiniai okupantai tiesiog išmesdavo iš traukinio vagonų pakelėse. Sukrečiančias istorijas galime perskaityti publikuotuose tremtinių liudijimuose.

1988 m. gegužės 22 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, Lietuvos laivės lygos surengtame mitinge pirmą kartą viešai paminėtos trėmimų metinės ir pagerbtos okupantų represijų aukos. Po metų, 1989 m. birželio 14 d., „juodojo birželio“ sukaktis iškilmingai paminėta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Per visą Atgimimo laikotarpį tremčių tema buvo stipriu emociniu stimulu ir argumentu laisvės ir nepriklausomybės siekiui, tautos kančių ir aukos įprasminimui. Skaitant tremtinių autentiškus liudijimus, išryškėja viena prasmių sistema, susiejanti individualius lietuvių tremtinių pasakojimus apie kančią ir mirtį. Tai yra tėvynės (ar Lietuvos) sąvoka. Savo kančias ir nelaimes lietuviai tremtiniai aiškina kaip prievartinį atplėšimą nuo tėvynės ir iškėlimą į žemę, kuri nesvetinga gyviems ir nepriima jų net mirusių. Dvasinės, fizinės ir net antgamtinės harmonijos atkūrimą jie sieja vien su grįžimu į tėvynę. Net ir mirusieji turi atgulti į savą šventą tėvynės žemę, kad jų kaulai galėtų ramiai ilsėtis. Pavyzdžiui, latviai tremtį suvokia kaip lemtą aukštesnio proto logikos, kurią tremtiniai realizuoja – klajoja po pasaulį, kad grįžtų stipresni, išmintingesni ir gyventų laimingai. Lietuvos tremtinių pasakojimuose tokio ryškaus lemties motyvo nesama.

„Viešpatie geras, leisk mirti Tėvynės laukuos…“

Filosofė Nerija Putinaitė savo studijoje „Tėvynė tremtinių prisiminimuose: sutaikanti šventa gyvųjų ir mirusiųjų lietuvių žemė“ daro išvadą, kad tėvynės žemė lietuvių tremtinių prisiminimuose matoma kaip amžina, nepaisant besikeičiančių kartų, jų nesutarimų ir patiriamų kančių, ji priima gyvuosius ir mirusiuosius. Lietuvis siekia grįžti į tėvynę, kad miręs galėtų su ja susijungti. Mirtis ir atgulimas tėvynės žemėje simboliškai ir reiškia galutinai atkurtą ryšį su ja. Tremtiniai svajojo sugrįžti numirti ir būti palaidoti tėvynėje, o ne likti svetimoje Sibiro žemėje, nepriimančioje nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Autentiškuose liudijimuose gausu besąlygiškos meilės tėvynei pavyzdžių: vaikas Sibire tebijo vieno dalyko, kad „neteks grįžti į Lietuvą, teks pasilikti čia amžinai“. Privežus vyrą prie barako, jam dingteli, kad čia teks kaulus palikti, „ir šiurpas nukrato mane“. Kitas skausmingas liudijimas: vyras tremtyje nusprendžia nusižudyti. Jis kreipiasi į Dievą mesdamas kaltinimą abejingumu ir pateikia vienintelį galutinį prašymą: „Jei esi teisingas, nevaryk mano sielos nei į pragarą, nei į skaistyklą, nei į dangų, o leisk jai sugrįžti į Lietuvą ir ištirpti gimtoje žemėje!“ Dvi „senyvos moterėlės“ bėga iš lagerio, nes „numirti Lietuvoje troško“. Prisiminimuose rašoma, kad tremtiniai labai mėgę dainą „Ir vieno tetrokštu, o Viešpatie geras, leisk mirti Tėvynės laukuos“ ir troškę būti palaidoti „šventoje Lietuvos žemelėje“. Tremtiniai net pavydėję pokariu žuvusiems partizanams, nes žūtis miške – „savoje tėvynėje ir už tėvynę, užkas Lietuvos žemėje“. Tremiama moteris pasiėmė saują tėvynės žemės, relikviją, kurios kitos tremtinės pavydi. Moteris prisako: „Į karstą įdėsit, ir bus man kaip namie…“ Mirus tėvui, nevilties apimta dukra jam priekaištaudama dėl mirties šaukia: „Tu taip norėjai grįžti, tėveli, tu nematysi Lietuvos!“ Grįžusieji į tėvynę jaučia, kad turi įvykdyti tam tikrą skolą mirusiems Sibire: juos parvežti į tėvynę ir čia palaidoti. Tai simboliškai suvokiama ne vien kaip jų troškimo įgyvendinimas: „Mamytė labai norėjo nors numirti grįžti į Lietuvą“, bet ir kaip įsitikinimas, kad tik atsidūrę tėvynėje jų palaikai galės ilsėtis ramybėje, bus atkurtas tremties nutrauktas būtinas lietuvio ir tėvynės ryšys. Pavienių palaikų iš Sibiro parsivežimo į Lietuvą atvejų būta ir iki Atgimimo, o 1989 m. liepos pabaigoje surengtos ypač iškilmingos tremtinių palaikų, atskraidintų į Kėdainių karinį oro uostą, sutiktuvės. Tai išaugo į tautiniais ženklais pažymėtas visos tautos iškilmes, savotišką ritualinį patirtų kančių įteisinimą ir apraudojimą (Nerija Putinaitė). Anot britų istoriko ir sociologo Anthony D. Smitho, kad apsibrėžtų ir įsitvirtintų tarp kitų tautų, tautai svarbu susisieti su konkrečia teritorija. Ji jei ne fiziškai, tai bent simboliškai yra tautos tėvynė ir namai, tai sava tėvynė, istorinė teritorija, kuri, žmonių supratimu, jiems priklauso. Tautai tėvynė esanti šventa teritorija. Joje svarbios ir konkrečios vietovės – mūsų protėvių kapai, žuvusių patriotų antkapiniai paminklai, verčiantys mąstyti apie mūsų praeities ir mūsų tėvynės šventumą.

Nacionalinis klausimas pagal bolševikus

Tad niekam neturėtų kilti nė menkiausio klausimo ir dėl ukrainiečių pasiryžimo ginti kiekvieną savo šventos tėvynės žemės pėdą. Neprisiminti Ukrainos istorijos ir dėl šiandienos įvykių ir dėl jos kančių praeityje – tiesiog neįmanoma. Ukrainos žmonės lygiai taip pat kaip ir Lietuvos gyventojai patyrė sovietų trėmimus ir represijas. Šias metais sukanka 90 metų nuo vieno baisiausių bolševikinės Rusijos vykdytų genocidų prieš ukrainiečių tautą, tai – Holodomoras (marinimas dirbtinai sukeltu badu). Minėdami Lietuvos piliečių patirtų trėmimų tragedijos sukaktį, prisiminsime ir didįjį Ukrainos skausmą. Anot istoriko dr. Arūno Bubnio, pasaulinėje istorijoje sunku rasti analogų badmečiui arba marinimui badu (holodomorui) – juk badas buvo pasirinktas masinio žmonių naikinimo metodu. Tų laikų įvykiai sunkiai suvokiami žmogaus protu. Sovietinio režimo metais Ukraina patyrė tris sunkius badmečius: 1921–1923 m., 1932–1933 m. ir 1946–1947 m. Pats didžiausias ir baisiausias buvo 1932–1933 m. badmetis. Istorikų paskaičiavimais, kasdien nuo bado Ukrainoje mirdavo beveik 25 tūkstančiai, kas valandą – 1000, kas minutę – 17 žmonių. Daugiausia dėl bado mirė vaikų. Istorikų ir demografų vertinimais, minimalus tiesioginių ir netiesioginių Ukrainos gyventojų netekčių skaičius yra 8 milijonai žmonių. Kiek tiksliai buvo aukų, iki šiol nežinoma, nes po kelerių metų vykusio Sovietų Sąjungos gyventojų surašymo duomenys Ukrainoje buvo suklastoti. 1932–1933 m. Stalino totalitarinio komunizmo režimas vykdė sąmoningą, kruopščiai suplanuotą ukrainiečių tautos genocidą. Šiandien yra daug istorinių dokumentų, atskleidžiančių konkrečias stalininio teroro badu prieš Ukrainą detales. Tai buvo dalis kampanijos, kuria siekta nuslopinti ukrainiečių nacionalinę savimonę ir tautos apsisprendimo siekį. Keleri metai prieš tai Stalinas pareiškė, kad „galingo nacionalinio judėjimo negali būti be valstiečių armijos, iš esmės nacionalinis klausimas – tai valstiečių klausimas“. Ir Stalinas nutarė smogti valstietijai, kuri sudarė 80 proc. ukrainiečių tautos. Stalinas nacionalinį klausimą Ukrainoje „išsprendė“ marindamas žmones badu. Masinis Ukrainos valstiečių naikinimas buvo sąmoningas politinės sistemos teroro prieš taikius gyventojus aktas, po jo išnyko ištisos ukrainiečių žemdirbių kartos, buvo suardyta per šimtmečius susiformavusi visuomeninė sankloda. Badas buvo suorganizuotas derlingomis žemėmis garsėjančioje Ukrainoje, kuri vadinta Europos aruodu. Sovietų Sąjungoje ši ukrainiečių tautos tragedija buvo slepiama ir neigiama. Dabartinės Rusijos vadovai taip pat nepripažįsta holodomoro nei genocido nusikaltimu, nei nusikaltimu žmoniškumui. Grįžtant vėl prie Tolkino – argi Mordoro orkai turi sąžinę?!

Budėk, Citadelės sargybini

Sutinku – baisūs faktai, slogūs istorijos liudijimai, vien skaitant įsiskausta galva, bet už to siaubo slypi didžiulė jėga, tarsi kunkuliuojančioje ugnikalnio lavoje brandinanti savąjį deimantą, tai – Tautos savivertė ir Laisvė. Net ne laisvės siekis, o žinojimas, kad gimei laisvu žmogumi, todėl ir gini, saugai, kuri savo Laisvą Tėvynę.

Ir dar baigiant. Rašytojo Tolkino mitiniame epe „Žiedų valdovas“ yra tokia vieta: vyksta lemiama kova tarp Mordoro daugiatūkstantinės orkų armijos ir paskutinės laisvojo žmonių pasaulio Citadelės. Tyla prieš audrą. Miesto gynėjai laukia, kada prasidės orkų puolimas. Kalbasi du romano herojai: hobitas Pipinas ir išminčius Gendalfas. Pipinui baisu, todėl jis liūdnai klausia: „Negi viskas taip ir baigsis, negi visai nebėra vilties?“ Išminčius Gendalfas atsako, kaip ir dera išminčiui: „Na, ką tu, Vilties visada yra.“

Svarbu ne tai, ką mes galvojame ar jaučiame. Svarbu tai, ką mes darome. Įveikdami savo silpnumą ir baimes. Kad geresnio ir teisingesnio pasaulio Viltis niekada neblėstų.

Vilija MORKŪNAITĖ,
Kupiškio kultūros centro režisierė