Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Yra du dalykai pasaulyje, kurių žmogus negali pasirinkti. Tai Tėvynė ir Mama. Šiandien – Motinos diena. Bet vietoje sveikinimo ir gražių žodžių šį kartą pažvelkime tiesai į akis. Karas parodė, ką kiekviena mama įdėjo į savo vaiko širdį ir jo ateitį.
Tai neišgalvotos istorijos, tai šiandiena.
Mariupolyje subombarduotuose gimdymo namuose jauna mama apglėbus savo naujagimį taip, kad vaikelio iš jos rankų net bombos sprogimas neišplėštų. Akys išduoda siaubingą baimę, bet ne dėl savęs, o dėl mažos ką tik pasaulį išvydusios bejėgės būtybės. Ji pasiryžusi pereiti per visą pragarą, kad tik mažylis liktų gyvas.
Kita mama už tūkstančio kilometrų skambina visuomeninei organizacijai, prašydama padėti surasti jos sūnų, kuris dabar kariauja. Tačiau išgirdusi atsakymą, kad turi rašyti oficialų prašymą, atsako, kad gal tiek to. Jeigu valdžia sužinos, kad ieško sūnaus, kažkur kreipiasi, gali ir iš darbo išmesti.
Ant mirusios mamos kapo jų namo kieme šešiametis kas dieną atneša maisto ir kalbasi su ja. Mažo vaiko nei protas, nei širdis negali suvokti, kad mama jau niekada nebevalgys ir nekalbės su juo.
O kažkur už Uralo toks pat mažylis žaidžia su vaikišku šautuvėliu. Pribėgęs prie dirbančios mamos įremia jį į nugarą ir patenkintas šaukia: „Tra-ta-ta-ta-ta. Aš tave nušausiu.“ Mama juokdamasi iš tokios sūnaus „išdaigos“ jį pagiria. „Šaunuolis, tu mano kareivėli“, – sako glostydama vaikui galvą.
Pasienyje vyras atsisveikina su žmona ir mažamečiais vaikais. Suaugę suvokia, kad gal tai paskutinis jų šeimos susitikimas. „Tėte, nebijok, aš pasirūpinsiu sesėmis ir mama“, – pats ašarodamas duoda pažadą tėvui trylikametis.
O varžybose Portugalijoje jo bendraamžis Artiomas grojant himną išsišiepęs iki ausų rodo nacistinius ženklus ir pikdžiugiškai kvatojasi nežinia dėl ko. Mama gindama sūnų sako, kad jis taip tik draugams mojavęs.
Tuva. Miesto meras sako iškilmingą kalbą didžiuodamasis, kad jų miestas prisidės prie „specialiosios operacijos“ naikinant nacius. Kareivėlių mamos džiaugsmingai mojuoja išvykstantiems sūnums linkėdamos gero kelio.
Ivano Frankivskas. Mama vienturtį sūnų išleidžia į karą. Taip reikia, juk savo namus jis gins. Žino, kad nesulaikys. Tik palaimina, ir supranta, kad gal paskutinį kartą mato gyvą.
„Mano sūnau, meldžiuosi už tave kas dieną, kiekvieną minutę. Saugok save. Tu man brangiausias pasaulyje“, – rašo žinutę mama sūnui.
„Kaip tu ten? Ar dar ką nors mums atsiųsi. Aname siuntinyje buvo tik drabužiai ir keli telefonai. Broliai nepasidalija, o man kai kurie megztiniai per maži“, – tokia kitos mamos žinutė sūnui.
Bučoje kareiviai vaikų akivaizdoje sušaudė jų tėvus ir visiems, kurių vyriausias tik 14 metų, išrovė dantis, o mergaites kelis kartus išprievartavo.
Tuo tarpu Donbaso ligoninėje vienoje palatoje su rusų kareiviu atsidūrusi ukrainietė, kurios akivaizdoje gyvas sudegė vienintelis dukros sūnus, nes ant jo nuo sprogimo užvirto automobilis, maitina rankų netekusį rusų kareivį.
Mariupolio gamyklos požemiuose jau du mėnesius su mama besislapstanti maža mergaitė sako, kad labai norinti gyventi ir pamatyti saulę.
O Maskvoje save nuomonės formuotoja vadinanti mergina plūsta visą pasaulį, išdrįsusį uždrausti jai, rusei, parduoti „Gucci“ rankinę – juk tokia neteisybė.
Sudaužytų, sudegintų tankų kolona. Kraujo klane mėtosi nukautų karių kūno dalys. Visi jie iš Z raide pažymėto tanko. Kovos draugai spėjo pabėgti, o jais galbūt pasirūpins iš paskos atvažiavęs mobilus krematoriumas. Mama gaus žinutę: „Jūsų sūnus dingo be žinios. Apgailestaujame.“
Lvivas. Istorinės Lyčiakovo kapinės. Čia kasdien atsiranda vis nauji kauburėliai, kasdien prie jų nusilenkti ateina nepažįstami žmonės. Kai vyksta laidotuvių kolona, pakeliui žmonės priklaupia pagerbdami kritusį karį už Tėvynės laisvę.
Skirtingos mamos, skirtingos šalys, bet jų vaikus sujungė karas. Vaikus, kurie tokie skirtingi: vieni, sulaukę prakeiksmo ir paniekos, o kiti – amžinos pagarbos.
Kad suprastume, kokiais žmonėmis užaugs vaikai, pažvelkime jų mamoms į akis. Tada ir sužinosime, ar dar bus kada nors kitas karas.