Virginija JUŠKIENĖ
Prisimenu: parnešdavo mama nulaužtų beržo šakelių ir pamerkdavo į gražiausią vazą. Buvo aišku – laukiam šventų Velykų. Ir vieną rytą išvysdavau, jau žaliuoja mažučiai švelnūs lapeliai. Tai buvo seniai, kai atrodė, kad gyvenimas rytoj bus tik gražesnis, šviesesnis, kai visi dar buvom tame laike.
Šią savaitę irgi gyvenau su beržų šakelėmis. Atvežė geras žmogus puokštę, pridėjęs blindžių ir vyšnių. Tokie pliki stagarai, panirę į vandenį, dar įbėriau ten cukraus – juk kiekvienai gyvybei reikia maisto ir energijos. Reikia jėgų, kad galėtų atgimti.
Stebėjau kasdien, kaip brinksta pumpurai, kaip traukiasi luobelė, kaip keičiasi spalva, kalasi žalsvumas. Gimimas turi skaudėti, nors truputį, taip yra su visomis gyvybėmis – ir augalo, ir gyvūno, ir žmogaus. Peršti, kai atmiršta tai, kas sena, nebegyva, kas atiduota naujos gyvybės vardan, kai veriasi naujos prasmės. Naujas prasmes akivaizdžiausiai atveria kančios.
Šią Didžiąją savaitę kančios veriasi ir skleidžiasi visuose įmanomuose ekranuose ir žodžiuose, visose maldose, kurių dabar tiek daug bažnyčių erdvėse ir tiesioginėse interneto transliacijose. Savąjį Kryžiaus kelią eina visi be išimties, nes nėra kur pasislėpti nuo gyvenimo, kuris klausia: kas mus ištiko, kodėl ištiko, kaip taip gali būti?
Tame Kryžiaus kelyje dalyvauja protas ir jausmai. Jausmai nebeištveria, nenori matyti to, kas vyksta ir kas rodoma: žmogus trapus, jo kūnas bevertis, jo gyvybė niekais paversta, miestai ir žmonės akyse virsta dulkėmis.
Kur tai galima rasti? Šventajame Rašte aprašyta, tokioje nebe šių laikų senienoje. Ir čia pat, Ukrainoje matoma.
Ką sako protas? Tų, kurie ginasi, sako, kad ištvers, kas bebūtų, dėl savo tėvynės, kad nenori kautis dėl dulkių, nori kautis dėl laisvės, dėl vertybių.
Tie, kurie palaiko besiginančius, sako, kad neatiduos savo žemės nė centimetro (apie gyvybes nekalbama), o apie vertybes nutyli, gal gerai neišgirsta. Jie vis bando suprasti, ką galvoja tas, kuris užpuolė kaimyną. Abu tie kaimynai yra toli, ne kažkur už durų, ne prieangyje. Ir ne pirmą kartą peštynės, gal apsiramins. Negalima įvaryti į kampą laukinio žvėries, reikia palikti šansą atsitraukti. Žvėrims gal ir tinka, o kaip su žmogumi?
Tas, kuris užpuolė, kalba apie egzistencinę grėsmę, kuri apsupo iš visų pusių ir gąsdina užpulti. Kad neužpultų, reikia būti pirmesniam, reikia pašalinti viską, kas trukdo, nepatinka ir nepaklūsta.
Duotą komandą vykdo pasiųstoji armija. 19-metis kareivis supranta įsakymus, atsimena vado pavardę, bet… nepažįsta laikrodžio (čia vienas iš feisbuko vaizdelių). Neišmokytas pažinti mechaninio, su rodyklėmis, tik telefone pažįsta skaičiukus. Jis skambina mamai ir mylimajai, klausia, ką parvežti lauktuvių, nes ukrainiečiai tiek visko daug turi (dviračių, skalbimo mašinų, unitazų ir taip toliau), rusiškajam pasauliui pravers vakarietiški daiktai.
„O kaip su vakarietiškomis demokratinėmis vertybėmis, ar atiduosim į muziejų?“ – klausia Prezidentas, kurį visi pažįsta, tos šalies, kuria žavisi laisvas pasaulis. Pasaulis, kuris pripratęs gyventi patogiai ir turtingai. Jam nelengva, jis pragmantiškas, ten žmonės gyvenimo prasmės klausimus, tikėtina, yra primiršę. Tad šis laikas – ir jų mokymosi, širdies revizijos galimybė.
Filosofas Alvydas Jokubaitis vienoje iš savo paskaitų apie krikščionybę ir politiką primena, kad karai niekada nebuvo išnykę iš žmonijos istorijos, būna tik atokvėpiai. Nes žmogus yra pavojinga būtybė, geras, kol nepaima kirvio į rankas kaip Raskolnikovas ar Putinas. Karas prasideda ne mūšio lauke, o ten, kur yra žmogus su savo godumu, nuoskaudomis, baimėmis, pažeminimu, noru atkeršyti už savo nesėkmes.
Jeigu nelaimimos vidinės kovos, jeigu apleista žmogaus siela, jeigu nėra jokio moralės mokymo, karas išsiveržia išorėn su visa griaunančia jėga. Kita vertus, kokia bebūtų galinga ekonomika ir materialiai patogus žmogaus gyvenimas, tai neužpildo būties prasmės ir laimės troškimo.
Todėl demokratiškas pasaulis su pavydu ir nuostaba stebi besiginančios šalies vienybės energiją, iš žmogiško silpnumo išaugantį didvyrišką pasiaukojimą.
Ką panašioje nedarnos ir grėsmės situacijoje daro gamta? Sužeidimą gydosi pati, izoliuoja svetimkūnį. Nemaitina jo, atskiria, kad neužkrėstų sveikųjų. Tas, kuris kelia grėsmę aplinkai, priverčiamas pasitarnauti kitiems. Neišmokęs sunyksta. O jeigu įgavęs užtektinai galios, laimi. Bet laikinai, kol neužaugs kitas parazitas, stipresnis.
Beržas negodus, duoda sulos, šakelių nusiskinti, užsigydo randais. Klusniai pereina ugnį, sušildo, virsta plėnimis, iš dulkių dulkėmis. Tik žmogus, mąstančioji dulkė, vis bando užimti Dievo vietą.