2024/11/16

 

IŠ KUPIŠKĖNIŠKO PAMARIO – Į ANGLIJOS SODĄ

Fairy Pools – Isle of Sky Škotijos vieta su daugybe krioklių, kurie vadinami Fėjų baseinais. Pasak Jolitos, sakoma, kad juose būtinai reikia nusimaudyti arba bent kojas nusiplauti.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Nors savo tikraisiais namais laiko Palėvenėlę prie Kupiškio marių kranto, su šeima Jolita Canderienė aštuntus metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, Anglijos pietryčiuose, Kento grafystėje. Birchington on Sea – kaimas prie Šiaurės jūros, tad ir klimatas čia visai kitoks, šiltesnis, beveik nėra žiemos. Jolitos emigracijos istorija nėra kažkuo išskirtinė – pradžioje į užsienį išvyko vyras, norėdami būti visi kartu, tam ryžosi ir kiti šeimos nariai. Kaip ten šiandien gyvena, su ja ir pasikalbėjome.

Jurga BANIONIENĖ

Jūros kaimynystėje

„Gyvename netoli Anglijos kanalo, skiriančio Didžiąją Britaniją nuo Prancūzijos. Iki Doverio apie 40 minučių, iki Londono – gal valanda kelio. Kentas, ko gero, yra tankiausiai apgyvendinta vietovė šioje šalyje. Jis – pačiuose Jungtinės Karalystės pietuose, čia auginama daug vaisių, todėl dar vadinamas Anglijos sodu. Pas mus gražu, iš visų pusių pajūris, nemažai miškų, pilių su savais sodais ir gėlynais. Gėlės čia žydi ištisus metus, jau dabar parkuose pradeda mėlynuoti krokai, o po jų ir narcizai netruks sužydėti.

Dažniausiai Kente namus perka londoniečiai, išėję į pensiją. Vertinant pagal kainas, būstai pigesni nei Londone, nors gyventi šioje vietovėje gana brangu. Kai atvykome čia gyventi, namų buvo gerokai mažiau, dabar labai daug jų pristatyta. Mūsų Birchington on Sea kaime irgi ruošiamasi statyti dar apie šimtą. Vietiniai piktinasi, bet taip yra“, – pasakojo Jolita.

Canderiai iki tol gyveno Kupiškio rajone, Palėvenėlėje, visai netoli marių, o pabėgę svetur irgi įsikūrė prie vandens, tik jau Anglijos pajūryje. Pasak Jolitos, iki jūros vos trys minutės kelio pėsčiomis. Tik paplūdimiai čia ne tokie, kaip esame pripratę, smėlis, jūra. „Jūra ateina, tada netrukus išeina. Pamenu, tik atsikėlę su sūnumi Matu nuėjome į paplūdimį. Žmonių buvo daug. Sėdėjome, statėme smėlio pilis, staiga visi ėmė skirstytis, matome – vanduo ateina. Vanduo kyla ir leidžiasi maždaug du kartus per dieną dėl mėnulio gravitacijos. Kol pripranti, keista. Kartą buvome nuvykę į Kingsgate paplūdimį prie uolinės arkos, bet prieiti negalėjome, nes vanduo buvo pakilęs, paskui specialiai domėjomės, kada jis atslūgsta, kad galėtume prieiti ir pamatyti iš arti. Sauso smėlio beveik nerasi, jis nuolatos šlapias“, – pasakojo J. Canderienė.

Labai pasiilgsta sniego

Prie kitokio klimato Jolita dar tik stengiasi priprasti. Jis – gerokai švelnesnis, daugiau drėgmės, kartais ore netgi jaučiama druska. Vietovėje, kur jie įsikūrę, jei ir lyja, tai labai nestipriai. Kai atvyko į Angliją gyventi, skėtį nusipirko tik antrais metais, jo tiesiog neprireikdavo.
„Bet blogiausia, kad čia nebūna žiemų, normalių šalčių, visos bakterijos aplink gyvena visus metus, prasideda įvairios alergijos, pati niekada jų nesu turėjusi, o ateina pavasaris – ir užpuola. Minusinės oro temperatūros nebūna, gal tik bent dieną, sniego – irgi. Sūnus labai jo pasiilgęs, dukra Agnė gyvena Jorkšyre, ten jo kartais būna. Tokį klimatą lemia tai, kad esame netoli Prancūzijos, žemyno, jis nutraukia šaltus orus. Škotijoje būna normalios žiemos su šalčiais ir sniegu. Kai labai pasiilgstu sniego, pasižiūriu nuotraukas, kaip Palėvenėlėje sniego senius lipdydavome“, – šypsojosi Jungtinėje Karalystėje gyvenanti kupiškėnė.

Svarbiausia – visi kartu

Paprašyta prisiminti, kaip su šeima nutarė palikti Lietuvą ir išvykti gyventi kitur, Jolita tikino, kad išties nebuvo lengva apsispręsti. Kai vyresnioji dukra Agnė baiginėjo mokyklą ir svarstė apie studijas, tėtis jai leido rinktis, ką tik nori. Puikias anglų kalbos žinias turinti mergina pradžioje svarstė apie LCC tarptautinį universitetą Klaipėdoje, tačiau mokytis jame buvo labai brangu.

„Saugodama mus nuo tokių didelių išlaidų, ji pradėjo ieškoti alternatyvų ir rado universitetą Anglijoje, nutarė pasiimti paskolą. Nors už mokslus nereikėjo mokėti, pragyvenimas taip pat kainuoja nepigiai. Svarstėme, ką daryti. Mano tėtis jau gyveno Anglijoje, vyras Gintaras nutarė išvykti pas jį, padirbėti į Piterborą. Porą mėnesių dirbo fabrikuose, bet pamatė, kad tai ne jam, darbas sunkus, dvylika valandų ant kojų, bet sunkiau buvo dėl monotoniškumo. Netrukus kartu su mano broliu ėmė ieškoti kito, jį rado Kente“, – pasakojo Jolita.

 

Pradžioje nebuvo lengva, trūko anglų kalbos žinių, bet dabar Jolitos vyras gerai kalba angliškai. Lietuvoje jis dirbo įmonėje, statančioje rąstinius namus, panašioje srityje teko darbuotis ir Jungtinėje Karalystėje – surinkinėjo sodo namelius iš lentų, jie nedideli, pastatomi kone per dieną. Kente kurį laiką gyveno karavane, o kai pavyko išsinuomoti būstą, pas jį netrukus persikėlė ir Jolita su sūnumi Matu. Į norimą Essexo universitetą įstojo ir dukra Agnė. Ji pasirinko verslo valdymą su prancūzų kalba, kurį laiką pagal „Erasmus“ mainų programą mokėsi Liono universitete Prancūzijoje. Paskui studijas tęsė, įgijo magistro laipsnį reklamos dizaino srityje Leedso universitete. Šiuo metu dirba vienoje įmonėje, kuria internetinius puslapius, jų dizainą. Nors dukra įsikūrusi gana toli, Jorkšyre, visi stengiasi pagal galimybes pasimatyti. Jei laisvesnis savaitgalis, dažniau pati atvažiuoja pasisvečiuoti pas tėvus. Paskutinį kartą pas ją šeima lankėsi per Kalėdas.

Keturiolikmetis sūnus Matas Anglijoje mokosi dešimtoje klasėje. Kaip žinia, mokyklą lankyti vaikai šioje šalyje pradeda anksčiau nei Lietuvoje, tad kai Jolita su tuomet septynmečiu sūnumi nuėjo užrašyti jo į mokyklą, visi tuo labai stebėjosi.

„Bet sūnus labai greitai adaptavosi, visus pasivijo. Kaip išmoko anglų kalbos, iki šiol neįsivaizduoju, nes visiškai jos nemokėjo. Patyriau didelį stresą, Matas buvo gana jautrus vaikas, bet jau po pirmos dienos mokykloje supratau, kad viskas bus gerai, jam labai patiko. Paskui pradėjo lankyti būgnų pamokas, tai daro iki šiol, karatė užsiėmimus. Dabar jau perėjo iš pradinės į vidurinę mokyklą. Pradžioje buvo kiek nedrąsu, nauji vaikai, bet susirado draugų, žaidžia badmintoną, lanko kadetų užsiėmimus“, – pasakojo J. Canderienė.

Realizuoja savo kūrybinius sumanymus

Vyras Gintaras šiuo metu darbuojasi statybų sektoriuje. Pati Jolita užsiima širdžiai miela veikla. Visada rankdarbius mėgusi moteris, dukros padedama, susikūrė savo internetinį puslapį „Facebook“ ir prekiauja įvairiais nertais rankdarbiais – raktų pakabukais, padėkliukais, piniginėmis, rankinukais, kalėdinėmis dekoracijomis ir kt.

Jolitos rankų darbo gaminiai.

„Žmonės perka. Pernai atsidariau ir parduotuvę Etsyje, tai kaip rankdarbių turgus, kuris labai populiarus visame pasaulyje. Daugiausia klientų yra iš Jungtinės Karalystės, bet tenka siųsti ir į įvairias pasaulio šalis. Per Kalėdas turėjau daug užsakymų, paklausūs buvo nerti angeliukai, net į Australiją siunčiau. Rankdarbiai smulkūs, didelių nemėgstu. Rankų darbo gaminiai čia tikrai vertinami. Žinoma, jei gyvenčiau viena, iš šių pajamų, kurias gaunu, neišgyvenčiau, tačiau buvau sutaupiusi tiek, kad vienais metais važiavome atostogų. Gyvenant Kente teko dirbti ir kavinėje, tvarkyti butus, bet užėjus pandemijai, visa tai reikėjo palikti. Vienu metu dirbau su dizaineriu Nelson Were, padėjau siūti odines rankines, buvo labai įdomu, gavau daug patirties“, – pasakojo pašnekovė.

Šypsotis nepamiršta

Paklausta, kas labiausiai nustebino persikėlus gyventi į svečią šalį, Jolita prisiminė, kad kai tik atvykusi į Kentą su vyru ir sūnumi išėjo pažiūrėti jūros, pirma sutikta moteris maloniai pasisveikino. Santūriems lietuviams tai neįprasta. Dabar ir pati pastebi, kad daugiau šypsosi.
„Žmonės čia labiau atsipalaidavę, turintys mažiau rūpesčių. Birchington on Sea gyvena daugiau anglų, užsieniečių mažai, be to, čia labai daug pensinio amžiaus žmonių. Jie įsikūrę daugiabučiuose namuose, atskiruose butuose, pirmame aukšte yra prižiūrėtojai, medicinos personalas, yra atskira skalbykla, bendros erdvės, kur jie gali ateiti pasikalbėti“, – apie gyvenimo Kente ypatumus pasakojo Jolita.

Birchington on Sea nedidelis kaimas, bet tankiai apgyvendintas. Pramonės čia mažai, jis labiau kurortinis. Yra viena pagrindinė gatvė, kelios vietinės parduotuvės. Jei reikia rimčiau apsipirkti ar papramogauti, visi traukia į Margate, Canterbury.

Šeima gyvena kelių butų name, antrame aukšte, apačioje veikia vyrų kirpykla, parduotuvės. Būstą nuomoja, neplanuoja jo įsigyti. Pirmiausia nori, kad sūnus čia baigtų mokyklą, o ateities planas, anot Jolitos, aiškus – grįžti atgal į Lietuvą.

„Aš noriu namo, minčių, kad čia liksime visam laikui, net nėra. Mūsų laukia namai Palėvenėlėje. Pradžioje svarstėme, kad Matas pabaigs pradinę, ir grįšime. Bet buvo gaila, kad jam šitiek išmokus, pripratus, vėl tektų viską keisti. Taip ir likome. O vyras juokauja, kad kai išeisime į pensiją, kažin ar norėsis į Lietuvą, gal labiau ten, kur šilta, pavyzdžiui, į Pietų Prancūziją“, – šypsojosi pašnekovė.

Paskutinį kartą Kupiškyje šeima viešėjo prieš dvejus metus, dar prieš prasidedant pandemijai. Džiaugėsi, kad ryšiai nenutrūko, nuolat bendrauja su čia likusiais artimaisiais, draugais, kaimynais. Domisi ir tuo, kaip gyvena kupiškėnai.

Jolita dabar jau gali įvertinti, kad patirtis, įgyta gyvenant užsienyje, davė daugiau pasitikėjimo savimi. Iki tol atrodė, kad visi kiti yra geresni, daugiau geba ir pan.
„Pabuvus čia pamatai, kad žmonės vertina tave už tai, ką turi, supranti, kad ir pats gali. Išvykimas davė tokį suvokimą“, – pabrėžė emigrantė.

Poilsiui – kelionės

Anot jos, gyvenimas čia niekuo nėra išskirtinis. Namai, darbas, mokykla. Laisvalaikiu – kelionės. Visi kartu labai mėgsta pasivažinėti po gražias Kento vietas, kurių tikrai netrūksta. Jau yra aplankę daugybę pilių, įsigijo specialų abonementą, leidžiantį jas lankyti nemokamai kone kiekvieną savaitgalį. Šiemet irgi žada aplankyti Edeno sodus, įkurtus Kornvalyje (angl. Cornwall), kur labai gražūs paplūdimiai. Dar svajoja nuvykti į Airiją. Tačiau Jolita pabrėžė, jog išvykas šioje šalyje būtina planuoti. Nėra taip, kaip Lietuvoje, savaitgalio sulaukei, sėdi į mašiną ir važiuoji. Čia reikia gerokai iš anksto užsisakyti viešbučius.

Keliauja dažniausiai vieni, bet per septynetą metą pavyko įgyti draugų ir Anglijoje. Daugiausia tai – lietuviai. Mūsų tautiečių kaime, kuriame gyvena Jolita, nėra daug.

Jungtinėje Karalystėje Canderių šeima jau apsiprato, tad šios šalies tradicijos nebestebina. Tik pradžioje atrodė keista, kad anglams Naujieji metai nėra labai didelė šventė. „Fejerverkų šią naktį šaudoma labai mažai, yra kita šventė – lapkričio 5-oji, kai būna fejerverkų naktis. Gegužės mėnesį būna ilgieji savaitgaliai, laisvas penktadienis arba pirmadienis. Pirmą ir paskutinį gegužės savaitgalį visa Anglija tomis dienomis poilsiauja. O per savo gimtadienį gali ir nedirbti“, – kalbėjo Anglijoje gyvenanti kupiškėnė.

Lietuviams turbūt įprasta lyginti kainas. Norom nenorom ir ji tai daro, akivaizdu viena – Lietuvoje viskas brangiau. Nors maisto prekės, žinoma, skiriasi. „Pigesni pas mus ir drabužiai, bet priklauso nuo to, kur juos pirksi, gali įsigyti pigių, bet kokybė bus prastesnė. Gerų, kokybiškų batų čia sunku rasti“, – pasakojo Jolita.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • O man labai įdomu, ką gi rašyt kad visiems būtų įdomu, visi atsirenkam.

  • Įdomūs laikraščiui tik tie, kurie paliko Tėvynę ir kuria gerovę svetimai valstybei.

    • Jurga keisk formatą nes visai neįdomu tavo straipsniai skaityt

Rekomenduojami video