2024/11/25

 

IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: KALBA

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Anądien paskambinau senam bičiuliui, norėdamas pasveikinti jį su gimtadieniu. Nustebau, nes draugo balse išgirdau liūdesį. Daugelis esame šventę savo gimtadienius ir vykstant įvairiems netikėtiems dalykams. Truputį šnektelėjus, bičiulis pasakė, jog ką tik grįžo iš laidotuvių. Mirė kolegos sūnus, kuriam tebuvo trisdešimt penkeri. Po užuojautos ir bendrojo pobūdžio pasvarstymų lyg ir galėjome pokalbį sukti linksmesnių temų link, tačiau pašnekovas labai norėjo papasakoti tuos įspūdžius, kuriuos patyrė kapinėse. Užkasus karstą, kunigas pasakė kalbą, gerokai nustebinusią mano bičiulį. Dvasiškis kalbėjo taip jautriai, įtaigiai ir turiningai, kad verkti staiga ėmė beveik visi laidotuvių dalyviai. Kalviu dirbantis mano draugas per dieną šnekėti progų turi dažniau po darbo, su šeimos nariais, artimaisiais, kaimynais, draugais ir pažįstamais žmonėmis.

Taigi, jautrumas kalbai yra aštrus. Bičiulis negalėjo atsistebėti, kaip kunigo žodžiai staiga sujungė į vienumą visus, atėjusius atsisveikinti su mirusiuoju. „Kalbos galia yra didžiulė“, – konstatavo pokalbio pabaigoje mano draugas.

Jis šį įvykį tikriausiai prisimins dar ilgai, bet mane tai paskatino plačiau, įtempčiau ir nuodugniau pagalvoti, kaip aš ir mes neretai vartojame kalbą. Iškart prisiminiau filmininką ir poetą Joną Meką, kuris yra sakęs, kad kartais neverta per daug galvoti apie kai kuriuos dalykus, mintyse vartoti kalbą tam, kad komplikuotum santykius su žmonėmis ir situacijomis. „Gyvenimas tęsiasi“, – mėgdavo kartoti J. Mekas, ištikus vienam ar kitam nemaloniam įvykiui.

Kai kalbą mintyse ar kalbėdami vartojame, kad daug ką apmąstytume ir išsakytume, pavergiame save ir aplinką analizei. Šis veiksmas neretai baigiasi tuo, kad neprieiname jokio apibendrinimo, galvoje mintys susijaukia ir jokia tvarka tampa neįmanoma. Ne vienas mąstytojas, o ypač filosofas Arvydas Šliogeris, pabrėždavo, kad kalba yra skirta ne mokslinei analizei, ne sudėtingam nagrinėjimui, o, pirmiausia, žinojimui, kada šnekėti ir kada tylėti.

Kaip reta šiandienos tikrovėje suvokimo, kad tada, kai visi priklausome nuo mokslo, esama pauzės ir tylos. Klausome populiariąją muziką, kurioje nėra klasikai būdingos pauzės. Per televiziją žmonės kalba nesustodami. Taip kalbėjimas įsikuria dviejuose kraštutinimuose: arba griežtoje ir gailesčio nepripažįstančioje analizėje, arba tuščiame plepėjime.

Prieš kelias savaites Kaune aptariant naują literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Arvydas Šliogeris: Homeras buvo mano elementorius“, autorė, kalbėdama ir apie save, ir apie savo veikalo herojų, priminė, kad esama globojančio kalbėjimo.
Neišvengiama yra tai, kad visą pasaulį žodžiais išsakyti nepajėgus nė vienas žmogus. Kiekvieni santykiai ir situacijos palieka neišsakyto turinio, to, kas neracionalizuojama.

Tada atsiduriame kryžkelėje: arba kalbėjimu reikšti meilę, kurioje ne viskas yra išsakoma, arba kalbėdami pykti dėl to, kad ko nors pasakyti negebame, nes to nesuprantame ir tai mus piktina.

Globojanti kalba yra, A. Šliogerio žodžiais, meilės lauko galimybė, kurią papildo ir juslinės patirtys: upelio pakrantė, vaikystės kiemas kaime ir kitokie vaizdiniai, kurių pilnatvės, tiesos, gėrio ir grožio išsakyti neįmanoma.

Būtent šie momentai labai dažnam žmogui gyvenime yra ir būna patys brangiausi. Antra vertus, priešingai, tada, kai pykstame, kalbame garsiau nei įprastai, esame valdomi neapykantos. Iš čia ir naujo mūsų viešosios erdvės fenomeno – neapykantos kalbos – priežastys ir paskui pasekmės.

Norėdami, kad justume turiningą, gražią kalbą ir ja patys būtume globojami, ir kitus globotume, turėtume tiesiog daugiau mylėti pasaulį, kitus ir net save. Tada nebereikėtų leisti tūkstančių eurų tam, kad kovotume prieš neapykantos kalbą.

Pyktį gali įveikti ne agresyvus, o tik mylintis atsakas. Žinoma, daugeliui tai skamba lyg utopija, tačiau užtenka pabandyti savo artimoje aplinkoje supratus, kad kalba yra meilė, pakeisti bendravimą bent su vienu žmogumi, kuriam iki tol jautėme pyktį. Ištinka didžiulė nuostaba: dažnai paaiškėja, kad net nebūta, dėl ko pykti, ateina susitaikymas ir ramesnis bei geresnis gyvenimas.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video