Kupiškėnė Kristina Kriuk į Jungtinę Karalystę emigravo prieš 21 metus.
Kupiškėnė Kristina Kriuk daugiau nei 20 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Nors grįžusi į Kupiškį, atpažįsta jau mažai veidų, bet jaučia didelę savo gimtojo miesto trauką. Pirmiausia todėl, kad čia gyvena Kristinos tėvai, artimieji. Dabar ir dvi jos atžalos – dukra Aleksandra ir sūnus Danielius. Sudėtingą pandemijos metą išgyventi Lietuvoje apsisprendė pasitarę visi drauge. Kristina džiaugėsi, jog vaikams čia labai patinka, o kaip viskas klostysis toliau, kol kas sunku nuspėti.
Jurga BANIONIENĖ
Apsispręsti padėjo pandemija
Kristinos darbo valandos ilgos, tačiau ji mielai sutiko laisvadienį pasikalbėti apie tai, kas dar sieja su Kupiškiu. O sieja daug. „Užsienyje aš jau nuo 2000 metų, taigi, praėjo 21 metai. Bet likę saitai, kontaktai su draugais, su kuriais kartu augome, atstumas ir nutolina, ir vėl suartina. Nesakau, per tiek metų įgijau ir draugų Londone. Daug jų neturiu, man svarbiausia turėti kelis, kurie būtų pasiekiami bet kuriuo paros metu. Atvirai pasakius, dabar atvažiavus į Kupiškį, labai mažai žmonių pažįstu, nes visi keičiamės, bet kai manęs paklausia, kur mano namai, visada atsakau, kad jie ten, kur mano tėvai, čia mano šaknys, čia stengiuosi praleisti daugiausia laiko su savo artimiausiais žmonėmis“, – kalbėjo pašnekovė.
Į Lietuvą su vaikais K. Kriuk visuomet stengdavosi grįžti du, tris kartus per metus – šventėms, per atžalų vasaros atostogas. Jei nepavykdavo jiems, į Londoną atvažiuodavo Kristinos mama. „Man labai svarbu, kad vaikai turėtų artimą ryšį su mano tėvais, tad visą savo laiką investuodavau į tai“, – pabrėžė ji.
Su vaikais – dukra Aleksandra ir sūnumi Danieliumi.
Kai prasidėjo pandemija, pasitarę visi nusprendė, jog vaikams – ketvirtokei Aleksandrai ir antrokui Danieliui bus geriausia kurį laiką pagyventi Lietuvoje. Kristinai vienai auginant du vaikus buvo sudėtinga. „Sergamumas, nuolatinis izoliavimasis ir sėdėjimas namuose atsiliepė ir finansiškai, savo šeimos palaikoma pasiryžau kuriam laikui atvežti savo vaikus į Lietuvą. Jiems labai patinka ta erdvė, laisvė, kurią turi čia gyvendami, Anglijoje to nėra. Tai viena iš priežasčių, dėl ko nutarėme šį sunkų periodą prabūti Lietuvoje. Visada stengdavausi, kad mano vaikai vasaras leistų Kupiškyje. Jie čia laimingi, patenkinti. Juk kiekvienoje šalyje gyvenant yra savų pliusų ir savų minusų. Kiek laiko jie prabus Lietuvoje ir kur mes toliau gyvensime, negaliu dabar atsakyti, bet mano tikslas, kad vaikai turėtų gerus lietuvių kalbos pagrindus, tad pandemija suteikė ir tam tikrų pliusų. Esame ta šeima, kurią ji tikrai stipriai palietė“, – pasakojo K. Kriuk.
Šiuo metu abi Kristinos atžalos lanko Povilo Matulionio progimnaziją ir džiaugiasi senelių rūpinimusi ir dėmesiu. K. Kriuk už tai labai dėkinga savo tėvams. Be jokios abejonės, vienai likus Londone sunku, bet moteris stengiasi į viską žiūrėti pozityviai. Anot jos, yra įvairių periodų, sunkesnių, lengvesnių, bet viskas galiausiai išeina į gera. Kiekvieną dieną su vaikais bendrauja vaizdo skambučiu – rytais, prasidedant pamokoms, ir vakarais. Tai padeda išgyventi ilgą išsiskyrimą ir suteikia vilties, kad pandemijai pasibaigus, visi vėl bus kartu. Kur, nežinia. K. Kriuk prisipažino, kad jei galėtų rinktis, vėl grįžti ir priprasti gyventi Lietuvoje sunkiausia būtų jai pačiai.
Bendraklasiai dar susitinka
K. Kriuk sakė, kad jos mama gimė ir augo Kupiškyje. „Ji sutiko mano tėtį, kuris buvo atvykęs iš Ukrainos ir tarnavo Panevėžyje, pateko į Kupiškį, sukūrė šeimą, po kurio laiko gimiau ir aš“, – kalbėjo ir lietuviško, ir ukrainietiško kraujo turinti Kristina.
Ji baigė Kupiškio P. Matulionio mokyklą, tai buvo ta laida, kuri šioje įstaigoje mokėsi nuo pirmos iki pat dvyliktos klasės.
„Nebuvau vikri, didelė mokyklos aktyvistė, daugiau rami. Draugų turėjau, bet artimų susiradau tik vyresnėse klasėse. Kai buvome pradinukai, mus mokė Kazlauskas, tikrai nuostabus mokytojas, auklėtoja Zita Navarskaitė, kuri dabar dirba lietuvių kalbos mokytoja gimnazijoje, buvo pati geriausia. Klasės draugai – taip pat, iki šiol periodiškai susitinkame. Auksė Smičiūtė yra susitikimų organizatorė, feisbuke esame susikūrę savo klasės grupę ir dažnai susirašome. Paskutinis klasės susitikimas buvo praėjus 20 metų po mokyklos baigimo. Auksės dėka, kuri mus riša, jungia, ir susitikome“, – pasakojo K. Kriuk.
Po studijų – emigracija
Pašnekovė Kupiškyje prabėgusius vaikystės metus prisimena kaip šiltą, gerą laiką. Kraštiečiuose, K. Šimonio gatvės vieno daugiabučio namo kieme, turėjo daug draugų. Jos tėvai iki šiol gyvena šiame mikrorajone.
Mokykliniais metais Kristina daug dėmesio skyrė lietuvių liaudies šokiams, lankė būrelį, dalyvaudavo renginiuose, šokdavo įvairiose šventėse, tad neatsitiktinai nutarė rinktis ir su šokiais susijusią specialybę. Įstojo į Vilniaus konservatoriją, įgijo šokių pedagogės profesiją.
„Ieškojau sferos, kur galėčiau save realizuoti, nebuvau tiksliųjų mokslų žmogus, labiau humanitarė, tad šokiai man buvo prie širdies. Galėjau stoti į Klaipėdą arba į Vilnių, pasirinkau tą vietą, kuri arčiau namų.“
„Baigiantis antram kursui susipažinau su būsimu vyru, netrukus, po studijų baigimo, gyvenimas pasikeitė radikaliai – ištekėjau ir emigravau. Viskas įvyko per porą mėnesių“, – prisiminė buvusi kupiškėnė.
Į Jungtinę Karalystę jauna šeima išvažiavo todėl, kad Kristinos vyras jau buvo gyvenęs šioje šalyje. Teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą, dalytis būstu su kitais. Anot Kristinos, čia tai gana įprasta, daugelis nuomoja namus, kur kuriasi kelios atskiros šeimos, nes vieniems pragyvenimas būtų labai brangus. Su šeima Kristina daugiausia gyveno rytų pusės Londone. Deja, nutiko taip, kad jos ir vyro keliai išsiskyrė.
Šiuo metu K. Kriuk įsikūrusi Londono pakraštyje, ketvirtoje zonoje, Abbeywood rajone. Dirba vienoje įmonėje.
„Kol auginau vaikus, turėjau savo privatų darželį namuose, dirbome dviese su kolege, bet vaikams paaugus, išėjus į mokyklą, norėjau pokyčių. Dešimt metų dirbau iš namų, jau labai stigo bendravimo. Norimą darbą susirasti Anglijoje nelengva, bandžiau ieškoti tokio, kad galėčiau dirbti tuo metu, kai vaikai mokykloje. Reikėjo grįžti prie to, nuo ko ir pradėjau, valyti namus.
Dabartinę įmonę pasirinkau, nes fabrikas yra arti mokyklos, per pusę valandos pėsčiomis galiu pasiekti darbą, norėjau, kad kuo mažiau vargintų ilgi atstumai“, – apie gyvenimą Jungtinėje Karalystėje kalbėjo K. Kriuk.
Stiprus ryšys gali sugrąžinti
Paklausta, ar nesigailėjo prieš daug metų išvykusi gyventi svetur, Kristina sakė nežinanti, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtų likusi Lietuvoje.
Kristina su savo šeima – tėvais ir broliais. Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
„Mano svajonė buvo aplankyti kitas užsienio šalis, bet niekada nemaniau, kad čia liksiu gyventi. Taip išėjo, kad visa pirmoji darbinė patirtis susiklostė gyvenant Anglijoje. Čia jau pripratau, galimybės kitokios, to nepaneigsi, bet jei turėčiau tokias stabilias finansines pajamas, kokias turiu dabar, negyvenčiau šioje šalyje. Daugumos žmonių išvykimo į užsienį priežastis yra sunki finansinė padėtis, kad galėtų išgyventi, yra priversti išvažiuoti kitur.
Tik man viskas buvo kitaip. Kai esi vienas, gyvenimas diktuoja vienas sąlygas, kai turi šeimą, vaikų, nebegali blaškytis, esi atsakingas, galvoji apie savo atžalas. Pamenu, kai būdami vaikai, žiūrėdavome užsienio programas, filmus, Londonas, Amerika atrodė kažkas neįtikėtino, pasakų šalis, realybė tokia nėra, pinigai niekur nekrenta iš dangaus, juos turi sunkiai užsidirbti“, – tvirtino K. Kriuk.
Nors dirba daug, laiko sau Kristinai irgi lieka. Pagal galimybes apsilanko teatre, filme, susitinka su draugais, mėgsta kartu pakeliauti po šalį, aplankyti žymesnes Londono vietas, tačiau atstumai Jungtinėje Karalystėje dideli, kažkur išsiruošti pavyksta nedažnai, reikia ilgai ir atsakingai viską susiplanuoti. Pastarųjų metų Kristinos kelionės visada susietos su Lietuva, skuba čia, kad galėtų apkabinti vaikus ir kuo daugiau laiko praleisti su jais, tėvais, broliais. Vyriausias Kristinos brolis Darius, taip pat gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, grįžo į savo šalį ir su šeima įsikūrė Panevėžyje, o jaunylis Andrius gyvena Norvegijoje.
„Gal ateis diena, kai mes visi sugrįšime į Lietuvą, nebūtinai į Kupiškį. Kai brangini artimųjų ryšį, saitus, kada nors vis tiek vėl susieini“, – pabrėžė Kristina.
Paskutinį kartą gimtinėje ji viešėjo per Kalėdas, planuoja vėl apsilankyti gegužę, per sūnaus gimtadienį.
O kaipgi šokiai? Pasak Kristinos, įgyta profesija liko kaip hobis. Šokti jai labai patinka. Mėgsta salsą, anksčiau, dar iki gimstant vaikams, lankė salsos pamokas, patinka ir džaivas. Dabar šokiams laiko lieka mažiau, bet stengiasi jų nepamiršti. Šokti mėgsta ir Kristinos dukra Aleksandra.
