Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Jurgita ŽIUKAITĖ
„Kokiu reikia būti atsilupėliu, kad savo kliedesiais alkoholį paverstum laisvės simboliu“, – socialiniame tinkle po kontroversiško renginio „Laisvė rokenrolui“ rašė Ričardas Savukynas. Iš tiesų, jei su tokiu entuziazmu gintume ne tik „laisvę“ laisvai gerti, bet ir kitas laisves, taip pat aktyviai reaguotume į mums rūpimus skaudulius, neleistume mus „išdūrinėti“ valdžiai, ko gero, gyventume kitokioje Lietuvoje ir būriais iš jos nebėgtume. Nes nemaža dalis prisipažįsta bėganti ne dėl ekonominių priežasčių, o dėl valdžios (plačiąja prasme) požiūrio.
Mūsiškiai gi ne atsilupėliai, laisvės alkoholiui, bent viešai, nedeklaruoja. Galbūt todėl ir rajono galva, spaudos paklausta, kas bus buvusioje alaus darykloje (pastatas išbrauktas iš Viešame aukcione parduodamo Savivaldybės nekilnojamo turto sąrašo), kalbus nebuvo, puse lūpų tik pratarė, kad tai labai jautrus reikalas, privati iniciatyva, galimai susijusi su aliejaus spaudimu. Tačiau pasirodžius straipsniui apie bankrutavusioje alaus darykloje neva ketinamą spausti linų sėmenų aliejų, pavasariniai paukštukai ėmė čiulbėti visai ką kita – kad jokio aliejaus ten nebus nė kvapo, o vyks alaus gamyba. Kaip bus iš tikrųjų, ar paukštukams nesusisuko galvelės nuo per kaitrios saulės, kad ėmė tokias giesmes giedoti, – greitai pamatysime. Antradienį vyksiančiame Tarybos posėdyje vietos politikai svarstys, ar palaiminti sprendimą pagal panaudos sutartį Kupiškio miesto bendruomenei neatlygintinai penkeriems metams naudotis alaus gamybos cecho patalpomis bendruomenės veiklai vykdyti.
Bet kokiu atveju gerai, kad patalpos nestovės tuščios, kad vyks kažkokia veikla, kažkas turės darbo, taigi ir užmokesčio. Įdomu tik tai, kad su miesto bendruomenės veikla ir jos iniciatyva imtis verslo buvusioje alaus darykloje susijęs Savivaldybės tarybos, jos Politikų etikos komisijos narys, vienas iš miesto bendruomenės kūrimo iniciatorių, pernai vairuotojo teises prapylęs ir kelias mašinas apdaužęs vietos politikas. Ir kaip tada netikėti savo sapnais net apskrityje garsėjančio ir už tuos per pilnatį paviešintus sapnus Etikos komisijos svarstomo kito politiko teiginiu apie dvigubus valdančiųjų standartus. Jei vieną Etikos komisija svarsto už kūrybiškus sapnus, tai kito poelgių ne tik niekas nesvarsto, palieka patį būti Etikos komisijos nariu, turinčiu teisę analizuoti kitų etišką ar neetišką elgesį, bet dar ir paskatina nemokamomis patalpomis aliejui ar alui spausti (čia nelygu kuria versija tikėti). Bent truputį mąstantiems pagrįstai kyla klausimas, ar tik neužtiško aliejaus ant rankelės, kuri balsuojant vis slysta į valdančiųjų pusę? O visa kita kaip iš reklamos – „mus vienija alus ir pergalės“.
Vienas dalykas vienija skirtingose barikadų pusėse sėdinčius šalies ir rajono valdančiuosius – tai komunikacijos, viešųjų ryšių stoka. Po burbtelėjimo puse lūpų prasideda nepatenkintas bambėjimas visa burna, kad jų atsakymas buvo ne taip suprastas. Būtų jau pats laikas suprasti ar pasikonsultuoti su viešųjų ryšių specialistais, kad atvirumas visuomenei ir viešumas – galingas ginklas, nes nutylėti dalykai apauga gandais, mitais, interpretacijomis, sąmokslo teorijomis. Gaila, kad savų burnų iki galo nepraveria ir valdančiųjų komunikacijos nepaskatina bedantė ir begarsė oficialioji rajono opozicija. Jos neįgalumą iliustruoja ir opozicijos vado noras pasitraukti iš Politikų etikos komisijos pirmininkų. Bet apie tai – taip pat antradienį vyksiančiame Tarybos posėdyje.
Grįžkime prie „atsilupimo“ temos. Absoliutaus atsilupimo Kupiškyje pavyzdys – gyventojų klasifikavimas pagal kvapus. Nesistebėkite, jei prisėdę ant neseniai įrengtų suoliukų Jono Černiaus skvere būsite pakeltas ir nuvytas, nes jūsų kvapas nepatiks kvapiesiems ir švariesiems valdžiažmogiams. Toks įspūdis, kad ant brangių suoliukų galima sėsti tik kruopščiai nusiprausus ir pasikvėpinus, o kvapą patartina suderinti su Savivaldybe. Gal Kupiškį norima paversti rezervatu – atsitversime nuo šunų, kačių, rūkančių, geriančių, kitaip kvepiančių, kitaip apsirengusių, kitaip mąstančių. Kodėl kyla tokios sarkastiškos mintys? Nes kai apie benamius ar jų paliekamą kvapų šleifą diskutuoja internetinių komentarų rašytojai – vienas reikalas, bet visai kitas – kai rajonui gėdą daro apie smirdinčius gyventojus kaimyninių rajonų vadovų akivaizdoje kalbantys mūsų pirmieji asmenys. Visi – ir kvapūs, švarūs, ir smirdintys – yra mūsų visuomenės dalis, kuriai jūs, gerbiami išrinktieji, ir atstovaujate. Nepatinka kvapai ir vaizdai – vietoje mistinio niekaip neišdygstančio baseino (žmonės siūlo tame praknistame lauke bent bulvių pasodinti – vis naudos bus) pastatykite vandens kubilą ir nuprauskite visus jums smirdinčius, patepkite linų sėmenų aliejumi. Nes labiau smirda ne tie vargani žmonės, o jūsų požiūris į juos.