Spalio 8 dienos pavakarę Kupiškio etnografijos muziejuje pristatyta neeilinė paroda „FLUXUS iš Panveže“, kurią kupiškėnams atvežė Panevėžio fotografų draugija.
Teatralizuotas parodos atidarymas, netradiciškai pristatytos nuotraukos buvo puiki proga nerūpestingai ir žaismingai per fotografiją pažvelgti į žmones supančią aplinką, šiandienos aktualijas ir išsilaisvinti iš nurodymų bei reikalavimų, o kartu iš arčiau pažinti „Fluxus“ judėjimą.
Jurga BANIONIENĖ
Jubiliejams prisiminti
Panevėžio fotografų draugijos pirmininkas, fotografas Marius Rudžianskas.
Marius Rudžianskas, Panevėžio fotografų draugijos pirmininkas, fotografas, sakė, kad 2022-ieji yra paskelbti Jono Meko metais, o jis ir atvežė „Fluxus“ judėjimą į Lietuvą.
Šiais metais minimas šio avangardinio judėjimo šešiasdešimtmetis. Taip pat kitais metais bus minimas Jurgio Mačiūno 90-metis. Taigi, ši Panevėžio fotografų draugijos parodai pasirinkta tema skirta net keliems jubiliejams paminėti.
„Mūsų draugija sugalvojo pažaisti „Fluxus“ tema, nes kiekvienais metais renkamės vis kitą temą. Parodoje – 26 darbai, kuriuos pristato 17 autorių. Atrankai pateikta apie 130 nuotraukų, nepriklausomi ekspertai atrinko tinkamiausias“, – pasakojo M. Rudžianskas.
Pasak jo, įgyvendinti idėją nebuvo labai paprasta. Fotografuojant stengiamasi pataikyti į kompoziciją, šiuo atveju to nereikėjo. Savo pojūčius fotografai perteikė laisvai, neprisirišę prie tam tikrų meninių taisyklių. Darbuose atspindėta kasdienybė, žaidimas, nuotaika.
„Ką matai, tą fotografuoji. „Fluxus“ fotografijoje nėra populiarus, muzikoje, kitose srityse, taip, bet mes pabandėme tą padaryti. Nesame pirmi, Lietuvoje yra, kas tai daro, bet žaidžiame. Džiugu, kad surinkome šią parodą ir kad ji Kupiškyje, tikiuosi, pakeliaus ir kitur“, – kalbėjo Panevėžio fotografų draugijos pirmininkas.
Kas yra „Fluxus“ judėjimas, kalbėjo Panevėžio fotografų draugijos garbės narys, tapytojas Sigitas Laurinavičius.
Autorės nuotraukos
Kas yra „Fluxus“ judėjimas, papasakojo Panevėžio fotografų draugijos garbės narys, tapytojas Sigitas Laurinavičius.
Pasak jo, tai esminis požiūrio pokytis į tradicinę konvencinę estetiką. „Fluxus“ drastiškais metodais vyraujančiai estetikos normai sukūrė tam tikrą konvencinės estetikos kryptį. Maištaujančios, peržengiančios ribas, provokuojančios, netgi chuliganiškos formos.
„Iš esmės „Fluxus“ išlaisvina individualų kūrėją, jo poziciją, atveria esminį skirtumą, kad kūryba negali būti sudogmatinta, pokštas yra kaip forma“, – kalbėjo S. Laurinavičius.
Jis paminėjo, kad šio visame pasaulyje garsaus judėjimo pradininkai yra du lietuviai – J. Mačiūnas ir J. Mekas. Tad tai verta paminėti, pasididžiuoti ir pasidžiaugti.
Ši paroda, anot svečio, tapo imperatyvi edukacija patiems jos dalyviams – susipažinti iš arčiau, kas yra „Fluxus“ judėjimas, kaip jis reiškėsi ir pan. Be to, fotografams tai buvo proga pabūti kitokiame kailyje nei yra pratę. „Fluxus“ deklaruoja spontanišką kūrybą, spontaniškumą, tikėjimą ir tokį gyvenimą, nebijant netgi grubių, pašaipių, užgaulių reakcijų. Spontaniškumas grindžiamas pasaulėžiūra, kuri yra išjausta, įsisąmoninta, kaip kad vaiko žaidimas. Įsijautęs jis žaidžia ne todėl, kad reikia, bet dėl to, kad jam smagu ir kad tą akimirką jis būna tuo, kuo žaidžia“, – kalbėjo svečias.
Judėjimo „Fluxus“ uždaviniai – provokuoti žiūrovą, būti spontaniškiems, linksmiau žiūrėti į rimčiausius dalykus. Tai atspindėjo ir teatralizuotas parodos pristatymas.
S. Laurinavičius sveikino panevėžiečius fotografus, kad jiems pavyko taikliai atspindėti temą, linkėjo ir toliau nebijoti žaisti, kad kūryba kartais imtų ir pasisuktų visai kita linkme.
Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė džiaugėsi, kad muziejuje pristatomas visai kitoks renginys, o pamatyti tai, ko nesi matęs, labai įdomu. Smagu ir dėl to, kad šiai netradicinei parodai pasirinktas būtent Kupiškis.
„Fluxus“ – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų judėjimas, kvestionavęs tradicines vertybes, siekęs panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo, kūrybą grindęs atsitiktinumu, ironija, žaidimu, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias menines technikas bei disciplinas.
Kūryba grindžiama ironija ir žaidimu
Panevėžio fotografų draugija gyvuoja daugiau nei 10 metų, šiuo metu jai priklauso 55 nariai, kuriuos vienija bendras pomėgis – fotografija. Tarp jų – ir profesionalai, ir mėgėjai. Nariai aktyviai organizuoja parodas, mokymus, stengiasi populiarinti fotografiją ir džiuginti žiūrovus.
Eglė Zubienė parodoje eksponuoja du savo darbus.
Viena draugijos narių, Eglė Zubienė, sakė, jog labai apsidžiaugė sužinojusi temą.
„Man patinka „Fluxus“ judėjimas, netobulumas, tas akimirkos džiaugsmas, nes nesu profesionali fotografė, tai mano hobis, dirbu psichoterapeute“, – teigė pašnekovė.
„Fluxus“ temą parodai pasiūlė Danutė Augustinienė.
E. Zubienė tikino, jog buvo didelė staigmena, kad parodai atrinkti net du jos darbai.
„Aš manau, kad tai puikus žaidimas karantino metu, nereikia jokių studijų, apšvietimo, tiesiog didelio dėmesingumo, kurio šiandien labai visiems trūksta, esame susimaišę savo jausmuose. Tai yra grįžimas į paprastus dalykus, kai tiesiog stebi tai, kas vyksta aplinkui, mėgaujiesi, džiaugiesi ir sukuri tai, dėl ko džiaugiasi kiti“, – kalbėjo Panevėžio fotografų draugijos narė.
Danutė Augustinienė prisipažino, kad „Fluxus“ tema jai buvo išbandymas, nesitikėjo, kad bus taip sunku.
„Aš pati sugalvojau ir pasiūliau „Fluxus“ temą ir ji nugalėjo. Tema brendo ilgai. Buvo pasiūlyta pernai, visus metus mes nieko nedarėme, nes atrodė sudėtinga, bet to, buvo karantinas, prasidėjo pandemija, kuri visus kūrybinius planus lyg nustūmė į šoną. Šiemet prie šios temos grįžome, sutapo ir šio judėjimo jubiliejus. Visiems tai buvo išmėginimas, nes sunkiai supratome, kas yra „Fluxus“, nors buvome apie jį skaitę. Kartu žiūrėjome filmą apie judėjimą, važiavome į parodas, aptarinėjome su draugijos garbės nariais, menininkais, kas tai yra, darėme kelis nuotraukų bandymus. Galų gale gimė ši paroda“, – teigė D. Augustinienė.
Tris darbus parodoje eksponuojanti fotografė pabrėžė, jog „Fluxus“ jai – žaidimas. Nebūtinai labai smagus, tai gali būti bandymas rimtą problemą pateikti šiek tiek su ironija.
