Jurga BANIONIENĖ
Žurnalistė
Vasara. Kaitra. Ne bet kokia, ekstremali, stichinė. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba informavo, kad fiksuotas naujas birželio 20 d. maksimalios oro temperatūros rekordas, Alytaus meteorologijos stotyje buvo 33,1 laipsnio karštis. Ankstesnis birželio 20 d. rekordas priklausė Varėnai ir buvo 32,3 °C.
Nauja savaitė prasidėjo dar didesne kaitra. Sulaukėme ir dar vieno rekordo – tokios karštos birželio nakties nebuvo per visą meteorologinių stebėjimų istoriją – Nidoje oro temperatūra net naktį nenukrito žemiau 23,1 laipsnių! Pirmas savaitės dienas kepino 33–34 laipsnių karštis.
Pagrindinis klausimas, kurį pastarosiomis dienomis girdėjome ir užduodavome, kaip tuos karščius ištverti? Kaip gelbėtis? Rodos, atpratome. Vėsu ir lyja – blogai, per karšta – vėlgi negerai. Kada lietuviui kitaip buvo…
Kupiškėnai ir miesto svečiai nugulė pamario pakrantes. Vanduo mariose, tiesa, kaip kam – vieniems ir vėsesnis labai gerai atsigaivinti, kiti gi kojas įmerkę skundėsi, kad dar šaltoka. Bet kad įsivyravo karšti birželio orai, to nepaneigsi.
Kaip ir to, kad sveikatai tokie orai tikrai nepalankūs. Karštis gali paveikti ir sutrikdyti kiekvieno žmogaus sveikatą, ypač – kūdikių ir mažų vaikų, senjorų, sergančių įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų).
Ypač stebina senoliai, kurie net ir kepinant per 30 laipsnių kaitrai ryte sėda ant dviračių ir skuba į sodus. Ramiai pavėsyje pasėdėti gal ir nieko, bet vargu ar kiekvienas susilaikys nuo laistymo darbų.
Reikėtų nebūti abejingiems savo ir savo artimųjų sveikatai, pasisaugoti. Žinoma, nepamiršti skysčių, ypač – mineralinio vandens, valgyti lengvai virškinamą maistą, daugiau vaisių ir daržovių, vengti kofeino.
O ligos, kaip žinia, nesirenka. Užklumpa ir kai šaltasis metų sezonas, pagąsdina ir šiltuoju.
Pačiai neseniai teko susidurti su kaimyninio rajono ligoninės medikų darbu. Ir pyksti, ir stebiesi, džiaugiesi. Nepaneigsi vieno – tvarka privaloma. Sveikatos priežiūros įstaigos ją turi ir tos tvarkos laikytis reikia.
Deja, kai į ligoninę atgena skausmas, pirmiausia tikiesi pagalbos. Išklausai tiradą, kad gali palaukti vizito pas gydytoją ir poliklinikoje, o kai vis dėlto nenusileidęs susiduri akis į akį su gydytoju, imi stebėtis jaunų medikų darbu. Be galo dėmesingu ir atidžiu. Teko bendrauti su įvairių sričių medicinos profesionalais, gal man pasisekė, bet beveik nesutikau tarp jų abejingų. Gal vieną kitą…
Kas turi būti gydytojas pacientui? Žinoma, pirmiausia, turbūt jo sveikatos sergėtojas, visais įmanomais būdais besistengiantis surasti ir pašalinti ligos priežastį.
Tačiau ne mažiau – didelės moralės žmogus, gebantis išklausyti, nuraminti, patarti. Susiklosčius situacijai, kuri bet kuriam sergančiam žmogui atrodo pati sudėtingiausia ir rimčiausia.
Žinoma, įvairūs aprašai, siuntimai, receptų rašymas – daugybė to sunkaus darbo, kurio nematome. Bet vis tiek labai norime žmoniškumo, supratingumo ir kantrybės. Gerokai daugiau, kai sergame, esame jautresni.
Net nepatogiai pasijunti paklaustas, „ar nepavargote stovėti, ar tikrai viską gerai supratote, kaip vartoti paskirtus vaistus, antraip jūsų net neišleisiu“.
Ir net realiai supratęs, kad patekai į klastingos ligos spąstus, ligoninės duris užveri geresnės nuotaikos dėl gauto dėmesio ir dvigubos žmoniškumo dozės. Dėl to, kad gydytojas galbūt padarė ir daugiau nei numato ligoninės tvarkos taisyklės.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
