Turbūt, teko matyti ne vieną holivudinį filmą, kur linksmai ir žaismingai pasakojama, kaip Jis arba Ji, ištikus tam tikroms aplinkybėms, netenka atminties. Paprastai tie Jis arba Ji būna gražuoliai ir labai turtingi, bet, netekę atminties ir patekę į kardinaliai priešingas gyvenimo sąlygas nei buvo iki atminties praradimo, filmo herojai patenka į manipuliacijų lauką, kur jiems įteigiama visai kita tapatybės istorija. Žiūrovams smagu sekti herojų peripetijas „kitame kailyje“, juolab kad galų gale viskas baigiasi laimingai: Jis arba Ji atgauna atmintį, prisimena, kas esą ir kur jų turtai, apdovanoja geruosius ir nubaudžia piktuosius. Įkvepianti sėkmės istorija!
Deja, bet tikrame gyvenime atminties praradimas sukelia visai kitokias pasekmes: nutrūksta visi emociniai saitai, jungę atmintį praradusįjį su jo artimaisiais, pažįstamais, gyvenama aplinka, profesine veikla ir pan. Be šito emocinio atminties ryšio kas mes esame vieni kitiems? Niekas.
O dabar perkelkime šią schemą į visuomenės, tautos lygmenį. Kas būtume, praradę istorinę atmintį, užmiršę svarbiausias tautos, valstybės įvykių datas ir su jomis susijusius žmonių likimus? Kuo remdamiesi kurtume savo ateitį ir savo santykį su pasauliu, istorija?
Ar mokėtume atskirti, kur istorinė tiesa, o kur propagandinė melagiena? Ne, nemokėtume. Tebūtume kokios tik nori ideologijos manipuliacijų objektai. Istorinė atmintis – mūsų jungtis su protėviais. Perduodami savo autentišką istorinį pasakojimą palikuonims, įprasminame ne tik savo asmeninį, bet ir visos tautos patyrimą. Tai tik žodžiai, pasakysite jūs. Ką daryti, kad visa tai veiktų?
Yra vienas būdas. „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – taip vadinasi nacionalinė akcija, skirta tremtį ir kalinimus patyrusių žmonių likimų įprasminimui.
Jau kelinti metai šios akcijos metu Lietuvoje skaitomos tremtinių ir politinių kalinių pavardės, tokiu būdu paliudijant šias represijas patyrusių žmonių istorinį autentiškumą. Nuo 2016 m. tremtinių pavardės skaitomos ir Kupiškyje, akcentuojant vis kitus tremties metus.
Šiemet, minėdami tremties 80-metį, turime kilnų tikslą – perskaityti visų Kupiškio krašto tremtinių pavardes. Žinoma, net ir perskaičius visas į dokumentus įrašytas pavardes, tai nebus visos represijų aukos, nes daugelio pavardės taip ir liko neužrašytos arba dingo dokumentai su įrašais. Išlikusių Kupiškio krašto tremtinių pavardžių – arti 2000.
Todėl labai svarbu, kad į pavardžių skaitymo akciją aktyviai jungtųsi Kupiškio visuomenė. Kviečiame įvairių kartų kupiškėnus registruotis ir dalyvauti nacionalinėje akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ birželio 14 d. Kupiškio miesto aikštėje.
Ypač svarbu, kad čia dalyvautų tremtinių ir rezistencinės kovos dalyvių artimieji, palikuonys.
Perduokime istorinės atminties estafetę gyvai – ištardami istorijos liudininkų vardus ir pavardes. Registracijos formos ieškokite Kupiškio kultūros centro „Facebook“ paskyroje arba susisiekite su renginio organizatoriais.
Kviečiame aktyviai dalyvauti ir kituose Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginiuose.
Birželio 13 d. po šv. Mišių Kupiškio bažnyčioje parapijos salėje susitiksime su aktore Virginija Kochanskyte, kuri ne tik skaitys literatūros klasikų tekstus, bet ir perteiks savo asmeninę patirtį, pamąstymus apie istorinius išbandymus.
Birželio 14 d. tradiciškai Gedulo ir vilties dienos minėjimo renginius pradėsime Kupiškio geležinkelio stotyje, iš kurios 1941 m. birželio 14 d. į kraupią nežinią pajudėjo pirmi ešelonai su tremtinais, čia perskaitysim ir pirmųjų tremtinių pavardes.
Vėliau pavardžių skaitymo akcija persikels į miesto aikštę. Skambant bažnyčios varpams, jungsimės į nacionalinę Tylos minutę. Akciją užbaigs meninė žvakelių instaliacija, skirta tremtinių atminimui, o visą tremties 80-mečio minėjimo programą apvainikuos aktorės Birutės Mar, tremtinių mokytojų Vaičiūnų iš Šimonių miestelio palikuonės, spektaklis, sukurtas pagal autentiškus prisiminimus.
Lietuvos istorikų pastangų dėka turime nemažai išaiškintos ir paviešintos informacijos iš to „juodojo“ mūsų tautos istorijos laikotarpio. Jau vien skaitant faktus darosi šiurpu, o juk už kiekvieno skaičiaus ar fakto – gyvų žmonių likimai. Prisiminkime trėmimų pradžios chronologiją.
Pirmosios masinės Lietuvos gyventojų represijos įvyko 1939 m. rugsėjo–spalio mėn., kai TSRS kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą. Tuomet buvo suimti ir į TSRS kalėjimus išvežti šio krašto žmonės, priskirti priešiškai TSRS nusiteikusių asmenų kategorijoms.
1940 m. birželio mėn. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos Respublikos politinių veikėjų deportacijos ir represijos prieš įvairius visuomenės sluoksnius. 1940 m. liepos 10–17 d. įvyko pirmieji masiniai suėmimai. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 išsiųsti į TSRS lagerius ir kalėjimus.
Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių (nustatyti 16246 tremtinių likimai), tarp jų 4663 suimtieji ir 12832 tremtiniai. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.
Tarp pirmųjų tremtinių buvo ir tuometinis švietimo ministras, kupiškėnas Kazimieras Jokantas. Didžioji dalis 1941 m. birželio mėn. į kalėjimus ir lagerius išsiųstų Lietuvos gyventojų pateko į lagerius Krasnojarsko krašte, iš jų į Norillagą buvo išsiųsti karininkai, į Rešotų lagerį (Kraslagą) – valstybės tarnautojai, mokytojai, policijos ir kiti pareigūnai, politinių partijų ir visuomenės organizacijų veikėjai, verslininkai, dvarininkai, turtingi asmenys.
Kiti suimtieji buvo įkalinti Archangelsko, Čkalovo, Gorkio, Vologdos sričių, Kazachijos ir Komijos lageriuose. Dauguma į kalėjimus ir lagerius išsiųstų žmonių formaliai dar nebuvo nuteisti ir tebuvo tardomieji. 1941–1942 m., atgaline data, jiems buvo sudarytos bylos.
1941 m. birželio mėnesį iš Lietuvos į atšiaurius TSRS regionus buvo ištremtos šeimos, kurias sudarė įvairių socialinių sluoksnių, profesijų, tikybos ir politinių pažiūrų žmonės, 41 proc. visų išsiųstųjų į tremties vietas buvo vaikai iki 16 metų. Daugiausia šeimų buvo ištremta iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Rokiškio apskričių.
Gausiausia tremtinių grupė buvo išsiųsta į Altajaus kraštą (58,6 proc. visų iš Lietuvos ištremtų žmonių), mažesnės grupės – į Komiją, Kazachiją, Krasnojarsko, Novosibirsko ir Tomsko sritis. Daug kalinių mirė neištvėrę kalėjimuose ir vienerių metų. Lageriuose mirė 54,5 proc. kalinių, išsiųstų iš Lietuvos 1941 m. birželio mėn.
Ištremtieji buvo fiziškai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. 33,59 proc. tremtinių grįžo į Lietuvą, 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas, bet manoma, kad didesnė dalis jų žuvo arba mirė.
Šeimų naikinimas, išvežimas į netinkamas gyventi vietoves, dėl to dalis jų mirė ar žuvo, vertinamas kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.
Į lagerius buvo išsiųsti įvairių politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, žurnalistai ir spaudos darbuotojai, mokytojai, mokslininkai, daug kitų įvairių profesijų žmonių.
Tarp suimtųjų buvo įvairių politinių pažiūrų, įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių, įvairių tautybių asmenų: lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir kitų. (šaltinis: archyvai.lt)
Straipsnio pabaigoje dar viena aliuzija į filmą, šįsyk – animacinį. Yra toks išmintingas filmukas „Koko“, jame taip pat kalbama apie atmintį, prisiminimų apie artimus žmones svarbą.
Filmuko moralas skaidrus it krištolas: jei pamirštame savo mirusius artimuosius, nebetariame jų vardų, jie dingsta Amžinybėje, nugrimzta į visišką užmarštį. Neleiskime, kad taip nutiktų istorijai. Juk mes dar prisimename…
Vilija Morkūnaitė,
Kupiškio kultūros centro režisierė, Gedulo ir vilties dienos minėjimo organizatorė
