Iš užsienio atėjusi, ypač Vakarų šalyse populiari hospiso idėja, kai su specialistų ir savanorių pagalba beviltiški ligoniai oriai pragyvena paskutines jiems likusias dienas, jau ne vienerius metus gaji ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Ar tokia įstaiga būtų pravarti senstančiam Kupiškio rajonui? O gal tai – visai netolimos ateities realija?
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Ligoniai – svarbiausi
Antai Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis ir kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams, suaugusiems stacionare ir pacientų namuose.
Tai pirma tokio tipo įstaiga Lietuvoje, veikianti nuo 2013 metų. Hospise pagalbą gali gauti kiekvienas, nepaisant jo tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų, finansinio ar materialinio statuso. Pagalba čia teikiama neatlygintinai.
Pasak įstaigos atstovės Anetos Gurnevič, įkurti pirmą hospisą buvo Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio sumanymas. Kardinolo iniciatyva į Lietuvą iš Lenkijos atvyko Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos narė, dabar jau ir šio hospiso direktorė, sesuo Michaela Rak.
Jai buvo pavesta įgyvendinti didžiulę ir labai svarbią užduotį – rekonstruoti XVI amžiaus pastatą Vilniuje, Rasų gatvėje, ir pritaikyti jį hospiso reikmėms.
Apleisto pastato, kuriame anksčiau burdavosi benamiai, remonto, rekonstrukcijos ir pritaikymo hospisui darbai vyko net ketverius metus.
Šiandien hospiso stacionare, veikiančiame dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, yra keturiolika lovų suaugusiems ir dvylika vaikams. Hospise dirba apie šešiasdešimt specialistų, stacionare ir ligonių namuose teikiančių ne tik medicininę, bet ir psichologinę, dvasinę, socialinę pagalbą.
Plačiau skaitykite balandžio 30 d. „Kupiškėnų mintyse“ arba prenumeruokite PDF (3 Eur/mėn.)